Seniausia Pagėgių seniūnijos šeima nusipelnė visokeriopos pagarbos

 
Lankydamiesi Valterio ir Mėtos bute nustebome išvydę tokio garbaus amžiaus sulaukusį senolį, įsitaisiusį arčiau lango ir be jokių akinių skaitantį laikraščius.
 
Mėta mielai papasakojo savo ir jos vyro gyvenimo istoriją. Ji gimė Tauragės rajono Trūkiškės kaime, o jis – to paties rajono Šikšnių kaime. Mėta šypsodamasi sakė, kad su savo būsimu vyru susipažino atsitiktinai. Tada buvo pokario metai, ir Valteris slapstėsi, kad nebūtų paimtas į sovietinę kariuomenę.
 
„Mano kaime, kur aš gyvenau, buvo tokia giminaičių lentpjūvė ir malūnas, - prisiminė Mėta. - Tiltas per Nemuną ties Sovetsku karo metais buvo sugriautas, todėl jo statybai Trūkiškės kaimo lentpjūvėje ruošė visą medieną. Ta lentpjūvė tuo metu priklausė kariniam daliniui, todėl tiems jaunuoliams, kurie ateis ten dirbti, buvo pažadėta atleisti juos nuo karinės tarnybos. Ir Valteris šioje lentpjūvėje kartu su kitais vyrukais įsidarbino. Mes turėjome labai didelį namą, todėl mano tėvai priėmė juos gyventi. Man tada buvo apie šešiolika metų, Valteris mane užsiaugino, paskui pamažu susipažinome ir ištekėjau“.
 
Mėta ir Valteris užaugino tris vaikus. Iš jų tik vienas – Šiauliuose gyvenantis ir inžinieriumi montuotoju dirbantis Vytautas dar nesulaukęs pensinio amžiaus.
 
Mėta užaugo didesnėje – šešių vaikų šeimoje. Už ją jaunesnis buvo tik vienas brolis, kiti – vyresni. Keturi jau mirę, Mėta dar tebeturi vieną seserį Martą, kuri gyvena Vokietijoje.
 
„Anūkai mane nuvežė į Vokietiją. Ten viskas labai gražu, gerai, bet gyvenimas labai skiriasi nuo mūsų. Mano sesuo gauna tūkstančio eurų pensiją, o mano pensija – tik 600 litų. Kai dabar eurais paversime, tai paskaičiavome, kad aš nė dviejų šimtų negausiu. Tai labai didelis skirtumas“, - stebėjosi Mėta.
 
Panemunėje ji su vyru ir vaikais apsigyveno 1955 metais. Tuomet šiame miestelyje jau veikė siuvykla, o Valteris, turintis siuvėjo profesiją, pradėjo joje dirbti. Siuvykloje triūsė aštuoni siuvėjai. Kariškiai iš Sovetsko teikdavo medžiagas, jiems Panemunėje buvo siuvamos uniformos, paltai.
 
„Kai vaikai paaugo, aš pradėjau dirbti sekretore Panemunės mokykloje, kurioje tada mokėsi apie 500 vaikų. Ten išdirbau apie 10 metų. Sumažėjus mokinių skaičiui, sekretorė nebebuvo reikalinga, pradėjau dirbti mokyklos bibliotekoje. Kai dar labiau sumažėjo mokinių, nebereikėjo ir bibliotekininkės, mane atleido. Panemunėje, kur dabar yra muitinė, buvo toks kioskelis, kuriame parduodavo labai daug nukainotų prekių - žmonės noriai pirkdavo. Aš perėjau dirbti ten. Ir išdirbau apie 10 metų, ir taip pensiją užsidirbau“, - savo darbo biografiją dėstė Mėta.
 
Pagėgių seniūnas D. Maciukevičius „Šilokarčemai“ pasidžiaugė: „Matote, kaip Šėperiai vis dar juda, kokia puiki jų šypsena. Pakankamai nemažai man tenka važinėti ir sveikinti jau pagyvenusius žmones, o ši pora nusipelnė visokeriopos pagarbos – puoselėja puikų gyvenimo būdą, čia viskas gražu ir gera“.