Natūralūs antibiotikai sunaikina stipriausias bakterijas

Augalų žinovo nuomone, Lietuvoje natūralus antibiotikas čempionas – čiobrelis, iki antibiotikų eros naudotas net kokliušui gydyti.

Pasak DELFI pašnekovo, kol nebuvo antibiotikų ir skiepų žmonės ilgai negyvendavo, tad augalų vertė tuomet visų pirma buvo nustatoma ne pagal tai, kaip gydo sklerozę, kurios beveik nebūdavo (dar 19 a. žmonės mirdavo sulaikę vidutiniškai 41 m. amžiaus), o pagal tai, kaip padeda suvaldyti infekcijas. „Todėl koks nors Romos karvedys į mūšį imdavo miros. Ne veltui šio vieno stipriausių natūralių antibiotikų Trys Karaliai atnešė Jėzui. Ne visi šį augalą tuomet galėjo naudoti, tik labai turtingi žmonės. Tačiau jo neturinčiam žmogui kardo kirtis galėjo reikšti mirtį. Žaizda supūliuodavo ir organizmas pats nepajėgdavo su tuo susitvarkyti. Todėl baktericidiškai veikiantys augalai buvo prilyginami auksui“, – pasakojo V. Skirkevičius. Lietuvoje savu laiku buvo gaminama spiritinė miros tinktūra, tačiau ja mažai kas domėjosi, išskyrus pulmonologus. „Jie pastebėjo, kad astma sergantys ir į gerklę purškiamus hormoninius preparatus naudojančius vaikus dažnai vargina grybelinės ligos. Miros preparatą jie vertino kaip natūralų būdą padėti šiems vaikams“ - pasakojo vaistininkas. Dabar vaistinėse taip pat galima rasti miros preparatų, kurie tinka nuo gerklės, grybelinių ligų, net paradantozės. 

Kovodami su infekcija stimuliuoja imuninę sistemą 

Kokius kitus natūralius antibiotikus vertėtų prisiminti ir naudoti? Pasak V. Skirkevičiaus, visų pirma tai čiobrelis, alijošius, česnakas medetka, kuri viduramžiais buvo viena iš dievinamo augalų dvyliktuko, nes yra stipriai baktericidinė, gerai dezinfekuoja.

„Vaistinė arnika, kuri pas mus auga Dzūkijoje, taip pat stipriai dezinfekuojanti žolė. Paminėčiau ir antibakteriniu veikimu pasižyminčią kraujažolę, bitkrėslę. Iš lietuviškų taip pat vertinga melisa, rozmarinas, šalavijas, jonažolė“, – vardijo žolininkas. Mūsų močiutės būtinai augindavo ir alijošių. Kaip priminė vaistininkas, šį lelijinių šeimos augalą tinka naudoti ne vien žaizdoms gydyti: „Alijošius pasižymi ne tik baktericidiniu poveikiu, bet ir skatina gijimą, nuskausmina, stiprina gynybines reakcijas. Gerdami alijošiaus preparatus stimuliuojame imuninę sistemą“. Pasak pašnekovo, plačiai paplitęs akademiko V. Filatovo metodas nupjautą alijošių prieš vartojimą palaikyti tamsoje: „Prieš mirtį augalas bando mumifikuotis – išskiria tam tikrų medžiagų, kurių pavartojęs žmogus apsisaugo nuo infekcinių ligų“.

Įveikia net herpes virusą 

V. Skirkevičiaus įsitikinimu, negalima visko suvesti į bakterijų žudymą – skirtingai nei cheminiai antibiotikai, augalai ne tik žudo bakterijas, bet ir atkuria gleivinę, sustiprina imunitetą ir patį organizmą. „Pvz., čiobrelis mažina tirštas gleives, kurios eina iš skrandžio ir plaučių. Tokiu būdu bakterijos netenka patogios daugintis terpės. Nes bakterija – antrinis reiškinys. Pirminis – pablogėjusi situacija žmogaus skysčiuose, kraujyje“, – aiškino DELFI pašnekovas. Tarkim, žmogui nustatoma helicobacter pylori bakterija, kuri yra svarbus opaligės, skrandžio vėžio ir limfomos veiksnys. Pasak V. Skirkevičiaus, tokiu atveju visada tiks cinamonas, česnakas, debesylas, rozmarinas. Protinga būtų pagerti mėtos, maišytos su stipria juoda arbata, tik nedėti cukraus.

„Prieš virusines infekcijas tinka šeivamedžio žiedai, dilgėlė. Herpes virusą veikia melisa, mėta, rozmarinas. Roto virusus naikina sidabražolė, aviečių arbatos su citrina. Yra galybė infekcijų sukelėjų, tačiau ir augalų, kurie galėtų būti pagalbininkai - ne tik tiesiogiai žudyti, kaip antibiotikai, bet ir veikti bakterijoms patogią terpę, stiprinti organizmo gynybines reakcijas“, – pakartojo augalų žinovas.

Kada žolelių nepakanka: regi dvi blogas tendencijas

Didelę darbo patirtį turinti farmacininkė Loreta Tamošauskienė pastebi dvi tendencijas. Arba žmonės labai bijo cheminių antibiotikų, arba juos vartoja neatsakingai, taip įsisukdami į uždarą ligų ratą. „Vos sunegalavus patariama visų pirma gydytis žolėms, o ne pulti naudoti stipriausius vaistus, kaip dažnai žmonės daro. Vos sukosti ir keliauja pas gydytoją, prašydami išrašyti antibiotikų, nes atseit niekas nepadeda. Tačiau sunegalavus apie tris savaites patariama gydytis žolėmis, nebent simptomai stiprėja, prasideda naktiniai kosuliai, kyla temperatūra. Tuomet be abejo reikėtų kreiptis į gydytoją. Tačiau žolių ignoruoti nereikėtų ir vartojant antibiotikus. Juos galima drąsiai naudoti kaip papildomą priemonę. Taip ligą pavyks įveikti greičiau, simptomai bus lengvesni“, – įsitikinusi L. Tamošauskienė. Kada nesipriešinti gydytojui, kai skiria antibiotikų? Pasak farmacininkės, jei simptomai stiprėja, žmogus gydosi, bet temperatūra laikosi aukščiau 38 laipsnių, pavojinga užsiimti savigyda, tikrai reikėtų pasitikėti gydytoju. Kita vertus, didele klaida pašnekovė vadino norą dirbtinai pagreitinti sveikimą, kai temperatūrai pakilus iki 37 laipsnių ją mušame vaistais. „Tokiu atveju būtų galima drąsiai apie savaitę gydytis namie, tačiau stiprių vaistų nenaudoti“, – patarė L. Tamošauskienė.

Antibiotiškai veikiančių augalų tyrinėtojui skyrė Nobelio premiją

Skirtingai nei cheminiai antibiotikai, augalai veikia švelniau ir plačiau. „Augalas pats saugosi nuo bakterijų ir virusų, todėl kaupia tam tikras medžiagas. Antibiotiškai veikiančius augalus tyręs Helsinkiuo universiteto profesorius Artturi Ilmari Virtanenas 1958 metais net buvo apdovanotas Nobelio premija. Jo stebėjimai labiau siejosi su žemės ūkiu. Mokslininkas aiškinosi, kaip augalai nuo ligų apsaugo gyvulius ir kitus augalus, pvz., žinoma, kad česnakas nuo virusinių infekcijų apsaugo rožes, kurios šalia augant natūraliam antibiotikui labiau kvepia ir išvengia grybelinių, virusinių ligų“, – priminė V. Skirkevičius. Paradoksu DELFI pašnekovas vadino tai, jog pirmiau už antibiotiškai veikiančių augalų tyrėją Nobelio premija skirta cheminių antibiotikų atradėjui.

1945 metais už tai Nobelio premija apdovanotas amerikietis Aleksandras Flemingas. „Tai įvyko 13 metų anksčiau, nei įrodžius, kad antibiotinių savybių turi augalai, nors, pvz., česnako gydomosiomis galios žinomos 4 tūkst. metų“, – atkreipė dėmesį V. Skirkevičius, pridurdamas, kad ir vangiai, mokslas pradeda vertinti šimtametę gydymo augalais patirtį.