48 metų pedagoginis darbas – svarus ramstis dirbant politikoje

„Atvykau į tuomečio Šilutės rajono pačiame pakraštyje buvusį nedidelį kaimelį, - „Šilokarčemai“ prisiminė pašnekovė. – Tuo metu pagrindinis susisiekimas iš Juknaičių iki Kulmenų buvo keleiviniu traukiniu. Važiuodavau iki Pagėgių, ten išlipdavau ir laukdavau traukinio, važiuojančio Tauragės link. Išlipus Genių stotelėje iki mokyklos dar reikėdavo eiti tris kilometrus, iki gyvenvietės centro – keturis. Tokios sąlygos mane išgąsdino. Ne kartą iš nevilties ir ašarą teko nubraukti“.

Kelių būklė tuomet buvo labai bloga. R. Andrijauskienė, nors jau sulaukusi garbaus amžiaus, dar tebeprisimena tikrai kaimišką vaizdelį – rudenį ir pavasarį apie kilometrą reikėdavo bristi guminiais batais iki kelių.

Mokykla buvo vokiškos statybos pastate, klasės pereinamos, mokinių klasėse - daug. Buvo klasių, kuriose mokėsi apie 20 mokinių.

„Po truputį pripratau, - tęsė pasakojimą R. Andrijauskienė, - kaimas pasidarė mielas, susiradau gerų draugų. Susipažinau su savo būsimuoju vyru Leonu, kuris Kentrių kolūkyje dirbo veterinarijos gydytoju“.

Pirmoji pažintis su Leonu buvusi šokių vakare, kai jis jaunas, gražus, ką tik grįžęs iš tarnybos armijoje irgi atėjo į šokius. Padraugavo su juo keletą mėnesių ir ištekėjo. Šeimoje užaugo trys vaikai. Dukra Žydrina Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykloje dėsto informatiką bei matematiką. Sūnus Vaidotas taip pat gyvena Šilutėje, dirba laivų statykloje Klaipėdoje. Jauniausias Renatas, baigęs Kauno veterinarijos akademiją, Kretingalėje, UAB „Agrovet“, tikrina mėsos gaminių kokybę. Tad dukra pasuko mamos, o jauniausias sūnus – tėvo pėdomis.

R. Andrijauskienė turi jau penkis anūkus. Vyriausia anūkė šiemet įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kiti mokosi Šilutės pirmojoje gimnazijoje ir Pamario pagrindinėje mokykloje.

Bet R. Andrijauskienė, pasilikusi iki pat šių dienų gyventi Kentriuose, ištarė ir tokius nostalgijos kupinus žodžius: „Kartais susimąstau, kad šiose apylinkėse nėra nė vienų namų, kuriuose aš nebūčiau apsilankiusi, mokiusi šių šeimų vaikus“.

Penkiolika metų R. Andrijauskienei teko vadovauti Kulmenų mokyklai. Per tą laikotarpį, būdama direktore, labai stengėsi mažoje kaimo mokykloje gerinti ugdymo sąlygas. Ji susipažino su tuomečiu Natkiškių mokyklos direktoriumi, dabar Švedijos humanitarinės organizacijos „Pagalba Lietuvai. Tikėjimas. Meilė. Viltis“ atstovu Lietuvoje Tadu Girčiumi. Jis jau tada bendravo su švedais, dažnai atvykdavo į Kulmenus ir užsukdavo į mokyklą. Prieš šventes atveždavo dovanų mokyklai, mokiniams bei jų tėveliams. Dalyvaudavo mokykloje vykusiuose renginiuose, šventėse.

Kulmenuose apsilankę švedai pastebėjo prastas darbo sąlygas – mokykloje nebuvo sanitarinių mazgų, vandentiekio, centrinio šildymo. Švedai skyrė lėšų šiems trūkumams pašalinti. Mokykloje atsirado centrinis šildymas, vidaus tualetai, dušai, vandentiekis.

Pensinio amžiaus, net 48 metų pedagoginio darbo stažą turinti R. Andrijauskienė, dabar tik atsiduso: „Deja, gyventojų kaime ir taip pat mokinių skaičius mokykloje vis mažėjo. Mokykla buvo reorganizuota į pradinę. Joje mažuosius kentriškius mokiau iki mokyklos visiško uždarymo. Nuo 2002 metų įsikūrus Kentrių kaimo bendruomenei buvau išrinkta jos pirmininke. Bendruomenei vadovavau visą dešimtmetį“.

R. Andrijauskienė pasakojo, kad per tą laikotarpį Kentrių bendruomenė aktyviai dalyvavo įvairiuose projektuose. Gavus finansavimą buvo įrengti ir gyventojų poreikiams pritaikyti bendruomenės namai. Kentriuose buvo organizuojamos įvairios šventės, susitikimai, išvykos, netgi religinės popietės.

Aktyviai dalyvaudama bendruomenės gyvenime R. Andrijauskienė įgijo žmonių pasitikėjimą ir 2007 metais buvo išrinkta Pagėgių savivaldybės tarybos nare. Politike ji yra jau trečią kadenciją. Per aštuonerius metus, būnant Savivaldybės taryboje, tapo labiau žinomos visos Pagėgių krašto problemos, susipažino su daugybe žmonių, domisi jų gyvenimu. Savivaldybės taryboje yra Socialinių reikalų komiteto narė, todėl jai labiausiai rūpi mokyklų gyvenimas.