Naumiestiškių augintinis – lyg antrasis miestelio seniūnas

Sulaukia daug dėmesio

Naująjį augintinį šeimai dovanojo dukterėčia, kuri jį rado Jonaičių kaime. Ten gandrai savo palikuonį buvo tiesiog išmetę iš lizdo. Bet paukštis neužsimušė, nes nukrito ant ką tik nupjautos žolės. Taip sparnuotis – mažas, baltas ir be plunksnų - atsirado Žemaičių Naumiestyje.

Žmonės ne kartą  matė, kaip paukštį lizde dar iki išmetimo skriausdavo kiti gandrai. Augo Lietuvos pasididžiavimas itin sparčiai. Nesiskundė ir apetitu. Maitinamas jis buvo smulkintu maistu - kiaušiniais, varške, žuvimi. Tik po kelių savaičių jis pradėjo pats savarankiškai maistą paimti ir ryti. Per dieną jam reikdavo apie 30-40 sprindžio dydžio žuvyčių. Jas prižvejodavo Gintaras su sūnumi Roku. Taip vyrai iki šiol kiekvieną savaitgalį ir skuba į žvejybą – rūpinasi, kad jų gandras turėtų maisto atsargų. Net kaimynai atneša žuvies, nes jis juos taip pat itin žavi.

„Kol buvo mažesnis, daug daugiau reikėjo maisto. Dabar ir 5 žuvelių užtenka. Mėgsta ir maudytis bliūde. Kai karšta, įlipą į jį ir turškiasi kaip kokia žąsis“, - pasakojo Vitalija.

Su gandru fotografuojasi, kas tik jį pamato. Net kauniečiai, sužinoję apie jį, atskubėjo nusifotografuoti.

Yra itin protingas

Paukščiui suteikta visiška laisvė. Jis kasdien vakare grįžta į savo tvartelį ir nakvoja jam sukrautame lizde. Ryte, atvėrus duris, jis pirmiausia pakyla ir apskrenda Žemaičių Naumiestį. Po kelių minučių grįžta ir skuba pusryčiauti. Jam lesalą paduoda Vitalija. 

Vėliau, kaip koks miestelio seniūnas, skrenda pasižvalgyti, kas jo valdose darosi. Nueina penktadieniais net po turgų pasivaikščioti, prie paminklo pabūna.

Jei jis negrįžta vėlai vakare, šeimininkė važiuoja jo į miestelį parsivežti. Įsisodiną „seniūną“ į automobilį, o grįžus ir atvėrus jo duris, jis pats išlipa iš mašinos ir nueina ilsėtis. Neseniai Vitalija vėlų vakarą vėl skubėjo jo ieškot. Rado ant parduotuvės stogo. Tačiau prikviesti važiuoti nepavyko. Todėl moteris išskubėjo namo žuvies, o grįžusi pamatė, kad gandras jos jau laukė kieme.

V. Birbalienė sakė, kad jos augintinis itin protingas. Moteris jam nebeleidžia eiti į gatvę, o pamačius, kad jis jau keliauja jos link, užtenka pakviesti jį vardu arba: „Gandriuk... gandriuk“.

Su šunimi išsiaiškino santykius

Jis ar ji? Birbalai nežino. Bet Gintaras spėja, kad ten gali būti ji. Jis jau ir sužieduotas. Jam specialų numerį išdavė Ventės ornitologai. Todėl jei kas sparnuočiui nutiktų, apie tai šeimai būtų pranešta.

Kartą šeima gandrą išvežė pas gimines į Sugintų kaimą, nes buvo įsitikinę, kad didelėje sodyboje jis turės daugiau erdvės. Tačiau paukštis jau kitą rytą grįžo į savo kiemą ir pasitiko ką tik pabudusius Birbalus. „Tada tupėjo ant stogo ir reikalavo maisto“, - prisimena V. Birbalienė.

Katė gandrą puolė tik tada, kai atsivedė kačiukų. Ir su šunimi jam santykius teko aiškintis. Kartą bežaisdamas šuo paukštį išgąsdino ne juokais. Tam supykus, pyktis greit nepraėjo. „Kartą jie vienas kitą stebėjo. Tik staiga Diga gavo snapu į galvą. Nuo tada vienas kito nebeužkabina. Išsiaiškino savo santykius“, - tęsė pasakojimą apie augintinius Vitalija.

Šeima pastebėjo, kad šiemet jau ne vienas gandras atskrido į jų kiemą, o iki tol nė vienas čia nesirodydavo. O Birbalų „gandriukas“ apsimetė, kad kitų gandrų net nemato.

Neša Jujus įvairiausius šapus ir krauna Vitalijai po kojomis. Sako, kad jis tvarkingas – niekada nepridergia savo lizdo. Pasislenka iki lizdo krašto ir tik tada gamtinius reikalus atlieka.

„Paukštis renkasi pats su kuo bendrauti, vaikšto visada pasipūtęs. Yra keletas moterų, kurių gandras neįleidžia net į kiemą įeiti“, - dėstė moteris.

Sūnus Rokas priminė, kad sutarta su Tauragės rajone esančiais gyvūnų globos namais, kad šie prireikus paukštį priglaus. Tačiau vaikinas įsitikinęs, kad jei ir ten nuvežtų, jų gandras grįžtų į namus.

Augina įvairius gyvūnus

Tėtis Gintaras išdavė, kad jų šeima ne tik gandrą augina, bet ir dar gausų būrį kitokių paukščių bei gyvūnų.

Čia yra ir triušių, veislinių vištų – australopų, feniksų, Džersio milžinų. Yra ir ne vienos veislės avių – pavyzdžiui, škudžių, kurios pokario metais iš mūsų šalies buvo išvežtos ir čia nebebuvo auginamos. „Emigrantės dabar grįžta į namus. Jas parsivežėme iš Vokietijos“, - juokėsi G. Birbalas. Ūkyje yra ir lietuviškų juodgalvių, kurios, anot naumiestiškių, yra rusų laikų palikimas.

Paukščiais rūpinasi žmona, o kitai s gyvūnais – šeimos galva.

Šalia namų iškasta ir kūdra. Čia galima ateiti ir pasigrožėti įvairiomis žuvytėmis. Čia plaukioja kiniški karosai, ofros ir daug kitų grožybių. Užveisė ir amūrų. Jiems atsiradus kūdroje  nebeliko žolių, vanduo pasidarė švarus. Ir savo daržą turi, kuriame auga įvairiausios daržovės.