Paminkladirbiai stebisi: kodėl žmonės gyvi statosi sau paminklus? Arba: „Ilsėkis ramybėje, kol aš ateisiu. Liūdinti žmona“

Paminklų darymas – sezoninis darbas

Kiekvienas akmuo yra unikalus. Suteikus formą, padarius įrašą, įkomponavus ornamentą, akmuo virsta individualiu meno kūriniu. Antkapinis paminklas yra vienas iš seniausių išlikusių žmonijos kultūros simbolių. Jau prieš tūkstančius metų žmonės žymėdavo akmeniu vietą, kur buvo palaidoti artimieji. Gabūs šiuolaikiniai skulptoriai ir akmentašiai antkapinius paminklus sugeba paversti meno kūriniais. Dabartinėse tradicijose antkapis tampa viso gyvenimo ir darbų išraiška, dokumentu iš praeities. Vardas, data - svarbiausia informacija apie mirusįjį, kuri išlieka ateities kartoms net ir  tada, kai nebelieka artimųjų, nešiojančių savo širdyse prisiminimus apie išėjusį Amžinybėn.

Visą gyvenimą paminklus kuriantis Edvardas Vaitkus sakė, kad paminklų darymas – sezoninis darbas. „Tai problema visiems, kurie tuo užsiima. Kai ateina šaltasis metų sezonas, kaip ir statybininkai, nebegalime nei paminklų, nei antkapių statyti“, - sakė pašnekovas. Jis pastebėjo, kad dabar žmonės, kurie yra pasiturintys ir užima tam tikras pareigas, dažnai ateina jau su pačių sugalvotu paminklo eskizu, o tie, kas neturi pinigų, renkasi kuklesnius paminklus arba iš eksponuojamų pavyzdžių. Vienam paminklui pagaminti gali prireikti net dviejų ar trijų mėnesių. Tai priklauso ir nuo to, iš kokio akmens klientas pageidauja, kad jis būtų padarytas. Akmenys atvežami iš įvairių šalių - Indijos, Pietų Afrikos, Pietų Amerikos, Skandinavijos. Spalvoti ir įdomesni akmenys atkeliauja iš tolimesnių kraštų. Todėl kartais tenka laukti vien akmens, kol jis „atkeliauja“ Šilutę. Ir kaina paminklo priklauso ne tik nuo jo formų ir dydžių, bet ir nuo to, iš kur atvežtas jam naudojamas akmuo. „Anksčiau žmonės būtinai norėjo, kad paminklas būtų pastatytas dar iki Mirusiųjų dienos. Paklausdavo, ar spėsi iki to laiko padaryt ir tuoj perspėdavo, kad jei ne, eis pas kitą paminkladarį. Taip būdavo ir prieš Mamos, Tėvo dienas. O dabar žmonėms svarbiausia, kad tiesiog padarytume gražų paminklą“, - savo pastebėjimais dalinosi E. Vaitkus. Jis ne kartą per savo gyvenimą dirbo gluosto nesudėjęs, kad tik iki Vėlinių užsakymus atliktų.

Į madą ateina ir kapo dengimas plokštėmis

Sako, kad, įvedus eurą, pasikeitė ir žmonių pageidavimai. Praėjusiais metais niekas pigių paminklų nenorėjo, šiemet jų poreikis atsirado. Pastebėta, kad ir kapinėse nemažai mažų ir itin kuklių paminklų „pridygo“.

Pasak E. Vaitkaus, dabar į madą atėjo ant kapo išpilti betoniniai borteliai, kurie „aprengiami“ akmeniu iš visų pusių. Anksčiau uždėdavo akmenį tik ant viršaus. „Masiškai į madą ateina ir kapo dengimas plokštėmis. Tai labai brangiai kainuoja. Sunku ir dirbti su jomis“, - kalbėjo Traksėdžiuose dirbantis verslininkas. Jis skaitytojams pataria plokštes ant kapo dėti tuomet, kai jame jau nieko nebeketinama laidoti. Anot jo, daugelis net nepagalvoja, kad gali mirti ir šaltuoju metų sezonu. Tuomet plokštes itin sunku nulupti nuo kapavietės. Jos lengvai skilinėja, o ir laidotuvių dalyviai gali netyčia ant jų užlipti.

Sako, kad tokiu atveju geriau pilti skaldelę. Ją nuo kapo nuimti, išvalyti, nuplauti reikia kas keleri metai. Tai ir kainuoja pigiau. „Buvo laikas, kai žmonės norėjo kuo labiau raitytų paminklų. Dabar visi nori kuo originalesnių. Jei nėra raitymo, nereiškia, kad prie jo mažiau darbo. Dažnai būna, kad prie kitokios formos yra daugiau darbo, nes jame yra daug sudėtingų konstrukcijų. Todėl jie atrodo solidesni. Juos mėgsta išsilavinę asmenys“, - kalbėjo E. Vaitkus.

Ne kiekvienas gali daryti paminklus

Vyras paminkladario amatu susidomėjo tuomet, kai mirė jauna mama. Jis tuomet dar mokėsi. Sako, kad tais laikais nebuvo kur užsakyti paminklo, o ir pinigų tam nelabai turėjo. Todėl jaunas vyras nusprendė savo brangiausiam žmogui paminklą padaryti pats. Trūko jam vienos detalės. Dar 1973 metais jos nuėjo ieškoti į įmonę, kur darė paminklus. Ten jam netikėtai pasiūlė pas juos įsidarbinti. Tačiau jis iškart siūlymo nepriėmė. Tik po kelių mėnesių nuėjo ir paklausė, ar jų pasiūlymas dar galioja. Nuo tada jis ir draugauja su akmenimis.

Ne kiekvienas gali dirbti šį darbą, o tik tas, kuris turi kantrybę, yra kruopštus ir nestokoja fantazijos. Pastarosios nereikia tik tiems, kurie gamina tik konkrečias detales.

E. Vaitkus jau viską yra išbandęs – ir skulptūrinius, ir grafinius, portretinius ir kitus darbus. Jis ne kartą artimiesiems juokavo, kad reikėtų ir sau kokį paminklą iš anksto pasidaryti, kad po jo mirties jiems nebereikėtų sukti galvos. Bet iki šiol nesugalvojo, kaip tas paminklas turėtų atrodyti.  Pagalvojo ir jau nusprendė, kad jo nebedarys. „Tegu artimieji daro, kokį tik nori. Tik nenoriu jokių mandrybių“, - tęsė pokalbį šilutiškis.

Paminklus padeda daryti ir jo žentas Egidijus Prozoraitis bei sūnus Darius Vaitkus. Žmona Virginija kartais vyrui primena, kad jam namų nereikia, nes jis mieliausiai savo laiką leidžia  dirbtuvėse. Net žiemą ten skuba, kur net nepajaučia, kaip panirsta į savo kūrybinius darbus – piešia eskizus, daro pavyzdinius paminklus.

Tenka ir išklausyti, ir paguosti

Šilutės pakraštyje radome besidarbuojantį ir individualios įmonės „Liūdesio slėnis“ kolektyvą. Akmens apdirbimo meistras Saulius Kenstavičius sakė, kad dabar žmonės nori visko pigiai, greitai ir gerai. „Liaudiškai tariant, iš tiesų renkiesi arba pigiai ir greitai, o brangaus dalyko tenka palaukti“, - teigė S. Kenstavičius. Jis įsitikinęs – dabar žmonės paminklus renkasi pagal savo kišenę, savo skonį ir kiekvienas skirtingai.
Meistrui keisčiausia tada, kai žmonės gyvi statosi sau paminklus, o visi kiti pageidavimai jo nestebina. „Kai kurie iš anksto kapinėse užsiima sau vietą, dažniausia šalia artimųjų. Kai kurie netgi ant paminklo išsikala savo vardą, pavardę ir gimimo datą“, - kalbėjo šilutiškis.

Tarp klientų – daug tokių, kurie tiksliai žino, ko nori, bet nemažai tokių, su kuriais reikia ilgai diskutuoti, kol priima galutinį sprendimą - kokio paminko jie nori, kiek gali tiksliai jam skirti lėšų.

S. Kenstavičius žmonėms patarė neskubėti tuoj po laidotuvių užsakinėti paminklų, nes dažnai artimieji iškart po nelaimės išgyvena daug streso. Todėl ne visada priima tinkamus sprendimus. „Ant paminklo užrašo: „Liūdi artimieji“ arba įvairiausių kitų užrašų. Bet juk po daug metų jų nelieka. Pasitaiko atvejų, kad tenka tokius paminklus perdaryti. Visko mūsų darbe būna. Tenka ne vieną ir išklausyti, ir paguosti“, - sakė paminkladirbys.

Būna ir užrašų: „Ilsėkis ramybėje, kol aš ateisiu. Liūdinti žmona“.

Skoningai sutvarkyti kapą nemažai kainuoja

Pašnekovas prisiminė, kad prieš daugybę metų vyresni klientai visada norėdavo, kad paminkle būtų akcentas - kryžius. Dabar jau tokių pageidavimų retai pasitaiko. „Kuo žmogus turtingesnis, tuo mažesnį paminklą stato. Nes tokie žmonės pinigus skaičiuoja“, - dalijosi pastebėjimais įmonės darbuotojas.

Pastebėjo jis, kad gaunantieji mažesnes pajamas dažnai žiūri į brangesnius paminklus. Pasitaiko nemažai tokių, kurie juos perka net išsimokėtinai. Yra ir tokių, kurie ir per keletą metų dar neatsiskaitė už savo brangius pirkinius.

Paminklų gamybai jie naudoja įvairius spalvotus ir nespalvotus akmenis, pridedant orioną,  aenoras, ukrainietiškus akmenis ir net lietuviškus riedulius. Jų spalvų paletė itin įvairi – nuo baltos iki juodos.

S. Kenstavičius mano, kad dabar norint tikrai skoningai sutvarkyti kapą, pagal dabartinį uždarbį – brangus dalykas, mat tam reikia nemažai lėšų.

Šilutiškiai dar nė karto nepageidavo paminklo savo augintiniui.