Auksarankei S. Petrauskienei negalia kurti grožį netrukdo

„Stasė turi negalią, bet ji nepasiduoda šitai ligai, - pasakojo seniūnas R. Bartkevičius. - Kada tik atvažiuoju, visada ji su šypsena, visada žydi akys, atrodo jaunatviškai, niekada nesėdi rankas sudėjusi, vis įsikibusi į savo rankdarbius. Ji gyvena visavertį gyvenimą ir daro stebuklus – gražiausius paveikslus. O jeigu jie būtų parduodami, tikrai nemažai tokie kūriniai kainuotų“.

S. Petrauskienė mezga, neria, o ant specialios medžiagos vilnoniais siūlais kryželiu ir paveikslus išsiuvinėja. „Man patinka tokie darbai, turiu užsiėmimą. Dar mezgu skraistes, skaras, riešines, kojines“, - teigė moteris.

Stasė parodė vieną iš gražiausių jos sukurtų paveikslų ir papasakojo jo atsiradimo istoriją: „Iš neįgaliųjų draugijos gavau kelialapį, nuvažiavome į Šventąją pailsėti. Nuėjau į bažnyčią ir pamačiau labai jau man patikusį didelį pieštą paveikslą, kuriame pavaizduota šv. mergelė Marija – jūrų žvaigždė karalienė. Paprašiau vienos moters nufotografuoti jį, paskui žiūrėdama į nuotrauką išsiuvinėjau tą paveikslą“.

Paklausta, kur deda tokius gražius savo kūrinius, Stasė sakė juos išdalinanti. Štai neseniai vieną išsiuvinėtą paveikslą dovanų nuvežė į Šilutės diabeto klubą, nes šiemet jam sukanka 25 metai. Jos darbų jau daug kur yra Lietuvoje, yra ir į Angliją bei Ispaniją išvežtų.

S. Petrauskienė jaunystėje išmoko siuvėjos amato, bet taip jau atsitiko, kad visą gyvenimą išdirbo prie geležinkelio. Dirbo iešmininke, pervažos budėtoja, kelio montere – iš viso tris dešimtis metų.

Pašnekovė sakė, kad 1946 metais, kai buvo vos pusės metų amžiaus, tėvai atsikraustė į Šilgalių kaimą, tai ji ten ir užaugo. Baigė Šilgalių pradinę mokyklą, paskui – Stoniškių septynmetę, pradėjo mokytis siūti... Ištekėjo, užaugino tris sūnus. Vytautas gyvena Kaune, turi savo mechanines dirbtuves. Virmantas gyvena Pagėgiuose, dirba „Lietuvos geležinkelyje“. Jauniausias sūnus Vaidas irgi gyvena Kaune, baigęs dvi aukštąsias mokyklas – įgijęs kanonų teisės ir marketingo profesijas.

„Jau penkiasdešimt treji metai, kai mudu su Jonu kartu, - džiaugėsi S. Petrauskienė. – Jau senukai. Stoniškių seniūnijoje - turbūt viena seniausių porų“.

O ištekėjo Stasė labai jauna, būdama tik septyniolikos metų. Jauna tekėjo ne iš to reikalo, apie kurį dažniausiai pajuokaujame. Jos išsirinktasis Jonas ką tik buvo grįžęs iš tarnybos armijoje, kurioje ištarnavo trejus metus ir aštuonis mėnesius. Pagal tuometę tvarką jam būtų reikėję grįžti ir toliau dirbti tame pačiame kolūkyje netoli Varnių, iš kur buvo paimtas į armiją. O kai registravo santuoką, ši tvarka nebegaliojo – galėjo išvykti kitur, šiuo atveju į Stoniškius, ir dirbti geležinkelininku.

Šiandien, sulaukus tokio garbaus amžiaus, Stasė kalba tik apie vieną bėdą: „Turiu daugiau nei 30 metų darbo stažą, o pensijos gaunu tik 154 eurus. Niekas man jos jau nebepadidins. O kai ją apskaičiavo, buvo tiesiog šokas – 294 litai, tokio dydžio buvo apskaičiuota pensija. Paskui po truputį pensiją didindavo, pakėlė iki 517 litų, o kai pavertė į eurus – visai mažai...“.

Stasė juokavo – kai sudeda savo ir vyro pensijas į krūvą, tada pinigų pakanka. Dar ir siūlams nusipirkti jų uženka, todėl gali paveikslus siuvinėti, kitokius rankdarbius kurti.