Naujasis gydytojas P. Piesliakas padarė tai, ko niekas dar nepadarė Šilutėje

Šiandien ir kviečiame susipažinti su P. Piesliaku, kuris niekada nesigailėjo, kad pasirinko labai įdomią ir sudėtingą medicinos sritį – traumatologo-ortopedo.

- Papasakokite apie save, savo šeimą.

- Esame jauna medikų šeima, atsikrausčiusi dirbti į Šilutę. Mokslus pabaigėme birželio mėnesį, o liepą jau startavome čia, Šilutėje.

- Kokie keliai atvedė į Šilutę? Kas čia jums labiausiai patinka?

- Mano mama yra kilusi iš Rusnės, seneliai dar ir dabar gyvena Rusnėje. Mano visos vaikystės vasaros praėjo Rusnėje. Todėl negaliu sakyti, jog šis kraštas man svetimas. Dar vaikystėje svajojau gyventi Rusnėje, todėl pasitaikius progai Šilutėje atlikti internatūros praktiką po medicinos magistro, nedvejodamas sutikau. Kas labiausiai patinka? Žinoma, Rusnė. Kaskart važiuodamas aplankyti senelių, jaučiuosi grįžęs į vaikystę, kur pažįstamas kiekvienas medis, žvyrkelis ar žvejybos vieta.

- Kada sugalvojote tapti gydytoju? Kokius mokslus esate baigęs?

- Užaugau gydytojų šeimoje. Net seneliai iš tėčio pusės buvo farmacininkai, todėl augant pagrindinė tema namie buvo medicina. Puikiai žinojau, koks sunkus yra gydytojo darbas, kas yra budėjimai savaitgaliais ir švenčių dienomis. Mano apsisprendimas tapti gydytoju tikrai nieko nenustebino, bet ir pats neįsivaizdavau savęs dirbančio kitokį darbą. Medicinos magistro studijas baigiau tuometiniame KMU (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), o ortopedijos-traumatologijos rezidentūrą baigiau Vilniaus universitete.

- Pasirinkote labai įdomią ir sudėtingą medicinos sritį – traumatologo-ortopedo. Niekada nesigailėjote, kad pasirinkote šią profesiją?

- Norėjau pasirinkti ekstremalią gydytojo specialybę, kai reikia priimti sprendimus čia ir dabar. Žavėjausi ir chirurgija. Dar studijų metais savanoriškai asistuodavau chirurgams. Visas šias savybes apima ortopedija-traumatologija. Ne, niekada nesigailėjau savo pasirinkimu. Jei reikėtų dabar rinktis specialybę iš naujo – nedvejodamas vėl rinkčiausi tą pačią.

- Kas jums, gydytojams, darbe sunkiausia? O kas maloniausia?

- Sunkiausia, kai žmogui nebegali padėti, arba kai pacientas kreipiasi pavėluotai. Tai apsunkina mūsų darbą bei prailgina paciento gijimo laiką. Maloniausia? Turbūt tas momentas, kai pacientui gali pasakyti „gydymas sėkmingas baigtas“.

- Šilutės ligoninėje iki šiol nebuvo atliekamos sąnario endoprotezavimo operacijos. To nebuvo daręs niekas iš medikų. Dar visai neseniai tai atlikote jūs. Papasakokite išsamiau apie tai. Ar ilgai tam ruošiatės? Ar operacija vyko sklandžiai, ligonis patenkintas?

- Endoprotezavimas – tai operacija, kurios metu pakeičiami abu arba vienas sąnarinis paviršius dirbtiniais. Endoprotezavimas atliekamas dėl keleto priežasčių: artrozės, displazijos (pilnai nesusiformavusio sąnario), aseptinės nekrozės, vyresnio amžiaus žmonių grupėje endoprotezavimas dažnai atliekamas ir po šlaunikaulio kaklelio lūžio. Dėl pastarosios priežasties ir buvo atliktas pirmasis endoprotezavimas Šilutėje. Pasiruošimas užtruko pakankamai ilgai, kadangi nebuvo reikiamų instrumentų, pačių implantų, nebuvo ir patyrusio personalo. Operacija praėjo sklandžiai. Tiek pacientė, tiek mes esami patenkinti rezultatais.

- Ar pakeistas dirbtinis sąnario protezas gali būti toks pat geras kaip ir ankstesnis? O kas dar gali kelti bėdų?

- Šiuo metu dirbtinis sąnarys praktiškai gali prilygti natūraliam. Endoprotezavimas atliekamas ir profesionaliems sportininkams, kurie po operacijos ir reabilitacijos toliau tęsia savo karjeras. Žinoma, kalba eina apie specialiuosius implantus, kurie nėra visada reikalingi paprastam žmogui. Kalbant apie klubo sąnario endoprotezavimą, didžiausia yra išnirimų bei supūliavimo rizika.

- Dėl ko tiek daug žmonių serga sąnarių ligomis?

- Vieno atsakymo nėra. Sąnarių ligoms įtakos turi ir genetinis polinkis, gyvenimo būdas, gyvenamoji aplinka, darbo pobūdis, viršsvoris.

- Ar žmogus gali užkirsti kelią sąnarių nusidėvėjimui?

- Šiuo metu visiškai užkirsti kelią nusidėvėjimui neįmanoma. Pristabdyti procesą – tikrai galima. Reikėtų koreguoti svorį, mažinti apkrovą sąnariams, visiems savo pacientams, sergantiems artroze, rekomenduoju mankštą bei sportą, nedidinantį apkrovos sąnariams – plaukimas, važiavimas dviračiu.

- Kaip nepavėluoti ir žinoti, kad jau laikas kreiptis į gydytoją?

 -Jei vargina sąnarių skausmai, dėl kurių nukenčia gyvenimo kokybė, pacientas nebegali gyventi be nuskausminamųjų, reikėtų būtinai kreiptis į šeimos gydytoją, o jis jau nuspręs, ką toliau daryti ir į kokį specialistą kreiptis. Pacientai dažnai pradeda gydytis patys, pasitiki reklamuojamais produktais viešojoje erdvėje, kurie neva atstato sąnarių kremzles. To daryti nerekomenduoju, siūlyčiau kreiptis į gydytojus laiku. Tokiu atveju dažnai galima ir šiek tiek pristabdyti procesą, pagerinti gyvenimo kokybę.

- Vis dėlto šiuolaikinės technologijos suteikia viltį ir jau praradusiems sąnarius?

- Viltis visada yra. Priemonių, pagerinančių gyvenimo kokybę, visada yra. Endoprotezavimas – tai jau paskutinis artrozės gydymo etapas.

- Operacinėje turbūt skaičiuojate kiekvieną minutę? Niekada nedreba rankos?

- Tikrai taip, nuo operacijos trukmės tiesiogiai priklauso ir supūliavimo rizika. Tik darnus komandinis darbas padeda sutrumpinti operacijos laiką. Operacinėje dirba ne tik chirurgas ir anesteziologas, bet ir jaunesnysis personalas, kurio pacientas dažnai nepastebi. Operacijos metu rankos nebedreba. Turbūt pripratau, bet pradžioje buvo visko. Atsileidus įtampai kartais ir prakaitas išpila ir kojos pačios per kelius linksta dėl nuovargio.

- Esate prietaringas? Ko niekada nedarote prieš operacijas?

- Nesu labai prietaringas, tačiau tikiu, kad yra kažkas aukščiau, dėl ko nutinka vieni ar kiti dalykai. Prieš operaciją stengiuosi laikytis bendrų taisyklių, kurios nedidina komplikacijų rizikos. Niekada nesitikiu, kad operacija pavyks greitai ir be nesklandumų, nes dažniausiai vos apie tai pagalvojus viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

- Ar nejaučiate įtampos matydamas savo pacientų skausmus?

- Žinoma jaučiu, tačiau dėl per didelės empatijos, nebegalima priimti objektyvių sprendimų, galinčių padėti žmogui. Todėl dažnai tenka nuo to atsiriboti ir susikoncentruoti kaip galima padėti žmogui ir sumažinti jo kančias.

- Ar daug laisvo laiko turite? Daug svajojate?

- Laisvo laiko niekada nėra per daug. Rezidentūros metu teko dirbti po kelis darbus, dėl to labiausiai nukentėjo mano šeima. Dabar stengiuosi gražinti skolą sūnui ir žmonai už jos supratingumą, palaikymą ir stiprybę auginant mūsų sūnų, kai manęs nebuvo šalia. Didžiąją laisvo laiko dalį stengiuosi praleisti su šeima. Domiuosi akvariumistika. Vasarą pradėjau mokytis kaituoti su jėgos aitvarais. Taip pat retkarčiais paskraidau su vadinamuoju „kvadkopteriu“, pradedu gilintis į bekelės pramogas visureigiais, na, ir žinoma, žvejyba, kurią visai buvau pamiršęs studijų metais. Ir, be abejo, kelionės, kurios padeda atsipalaiduoti ir grąžina jėgas bei motyvaciją dirbti. Žinoma, o kaip be svajonių... Svajonės – pagrindinis variklis, stumiantis į priekį, skatinantis tobulėti.

- Kokie artimiausi planai?

- Planų tikrai labai daug, bet kol kas dar anksti apie juos kalbėti.

- Ko palinkėsite skaitytojams?

- Nesistengti gydytis patiems, kreiptis į specialistus. Juk sugedus televizoriui ar kokiam kitam prietaisui namie, nepuolate jo tvarkyti patys, o kreipiatės į šį darbą išmanančius. Tai siūlyčiau taip elgtis ir su savo sveikata.