„Lietuvininkų vilties“ laureatas A. Sirtautas: „Sužinojęs, kad man paskirta premija, nusikeikiau riebiai ir slaviškai“

Formuoja jaunos pamario asmenybės moralinę pasaulėžiūrą

Šiais metais premijai gauti Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, Šilutės kultūros ir pramogų centras, Lietuvos bibliotekininkų draugijos skyrius, asociacija „Šilutės raštijos ir knygų draugija“ pateikė A. Sirtauto kandidatūrą už reikšmingą darbą su jaunimu. Anot jų, bendraudamas, bendradarbiaudamas, mokydamas meno paslapčių ir subtilybių, A. Sirtautas formuoja jaunos pamario krašto asmenybės moralinę pasaulėžiūrą, ugdo meninę vaizduotę, kūrybingumą, skatina pažangias iniciatyvas, pozityvių idėjų generaciją, saviraišką, bendruomeniškumą, pagarbą savo kraštui, jo istorijai ir žmonėms. Netradicinėmis meno raiškos priemonėmis mokytojas moko jaunimą suprasti visuomenės dėsnius, pažvelgti į juos kitaip, moko meną pasitelkti kaip ginklą su supančiu blogiu. A. Sirtautas – laisvos, turinčios savo dvasinius įsitikinimus, žinančios savo vertę ir prasmę asmenybės pavyzdys, ta siekiamybe užkrečiantis ir jaunąją auditoriją.

A. Sirtautas – menininkas, mokytojas, nestokojantis idėjų, sukūręs nemažai įdomių darbų mums ir mūsų miestui – prie Šyšos upės ramiai sėdintis meškeriotojas, dabar plaukiojančios plūdės, net miesto šventę puošusios įvairios žmonių statulos, priešais Šilutės paštą sustatyti gandrai ir kitos grožybės.  Jis ne tik pats kuria, bet ir savo mokinius skatina imtis meninių provokacijų. Šilutės miestas niūrokas, o A. Sirtautas savo ir savo mokinių kūriniais, darbais stengiasi į kasdienį gyvenimą įnešti džiaugsmo, pokštų, gaivaus vėjo. Prieš premijos įteikimą pavyko pakalbintį laureatą. Tad kviečiame šiek tiek susipažinti su šiuo šilutiškiu.

- Apibūdinkite save kaip asmenybę?

- Esu menininkas, noriu kurti grožį ir įdomybes. Visi, kurie manę laiko socialiniu ir kultūriniu provokatoriumi, klysta. Tokiu mane padaro visuomenė, kai nesuteikia galimybės kurti ir kalbėti apie gražius dalykus.

- Už kokius nuopelnus jums paskirta „Lietuvininkų vilties“ premija?

Neturiu supratimo, į šį klausimą galėtu atsakyti premiją skyrusi komisija. Vienintelė mano sąsaja su Lietuvininkų vilties premija yra ta, kad 12 metų dirbu meno mokyklos dailės skyriuje.

- Kaip sureagavote sužinojęs šią naujieną? Ar tikėjotės? Kur išleisite gautą premiją?

- Perskaitęs informaciją nusikeikiau riebiai ir slaviškai. Vėliau mane giliai sujaudino Savivaldybės tinklalapyje paskelbta informacija, kodėl esu nominuotas. Pasijutau lyg perskaitęs savo nekrologą. Todėl premijos gauti nesitikėjau, nes Lietuvininkų vilties premija yra jaunimui skirta premija, o jaunimas su nekrologais kažkaip nesiderina. Kas susiję su pinigais - Šilutėje sklando gandai, kad premijos laureatas turi vaišinti merą, Seimo narius, kitus Savivaldybės tarnautojus ir kviestinius svečius. Bijau, kad tam bus ne tik išleista visa premija, bet ir reikės savo pinigų. O aš neturiu nepanorusių save įvardyti rėmėjų, kurie apmokėtų furšetą iš savo kišenės, vedami išskirtinio gerumo ir meilės pamario kraštui.

- Ar aplinkiniai džiaugėsi jūsų sėkme, o gal atsirado pavyduolių?

- Nesu pavydus. Todėl greičiausiai apie mane buriasi nepavydūs ir geranoriški žmonės.

- Kokia jūsų pedagoginė patirtis? Ar nebūna taip, kad išsisemiate? Ką tada darote?

- Kiekvienam darbe būna, kad žmogus išsisemia. Priešingu atveju jis būtų Savivaldybės tarnautojas. Tada atsinaujinu senais liaudiškais metodais. Trečią dieną paprastai būnu šviežus ir atsinaujinęs. Galiu kibti į naujus darbus ir imtis naujų iššūkių.

- Kokių savybių be kantrybės reikia geram mokytojui?

- Lygybės ir būti draugu.

-  Papasakokite, kaip jūs vedate pamokas?

- Esu išsistudijavęs Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą, esu pasirašytinai susipažinęs su meno mokyklos nuostatais, vidaus tvarkos taisyklėmis, ugdymo planais, priešgaisrinės saugos taisyklėmis, darbų saugos taisyklėmis, reguliariai išklausau vaiko higienos kursus. Kažką girdėjau apie pedagogų etikos kodeksą. Kai ateinu į klasę, visa tai trumpam pamirštu ir stengiuosi išmokyti tai, ką pats moku.

- O kaip gimsta mintis sukurti įvairias grožybes, kurios puošia mūsų miestą? Kas padeda, kad jos virstų kūnu?

- Mano darbas yra išgirsti mokinių idėją ir ją paversti kūnu. Visada (išskyrus paskutinį atvejį) medžiagas ir priemones perku iš asmeninių lėšų.

- Turite gražią jauną šeimą. Ar jai randate laiko? Juk tokius kūrinius padaryti reikia nemažai laiko?

- Sutinku, užauginti sūnus reikia daug laiko. Todėl stengiuosi su jais praleisti daug daugiau laiko, nei tai daro statistinis lietuvis. Ar man sekasi? Parodys laikas.

- Ar kada susimąstėte, ką veiktumėte, jei nebūtumėte mokytoju?

- Būčiau fiziku arba tikru menininku.

- Kokiomis veiklomis užsiimate be mokytojavimo?

- Dirbu bibliotekoje. Kad apsaugočiau šeimą nuo bado, legaliais būdais „prisidūrinėju“ papildomais darbais. Vasarą uždarbiauju Norvegijoje.

- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

- Dalyvauju neoficialiame rotary klube, kuriame brandiname idėjas, kaip pakeisti Šilutės valdžią. Klubo būstinė yra Liepų gatvėje. Ten dar studijuojame politinių partijų programas švietimo ir kultūros klausimais.

- Ko palinkėsite skaitytojams?

- Pastaruoju metu man „Šilokarčema“ labai patinka aštriais straipsniais, ypač politikos temomis. Tegul mūsų krašte būna daugiau „neteisingų", daugiau neabejingų, daugiau kandidatų į "Lietuvininkų vilties" premiją. Jūs tai galite. Tada aš galėsiu būti tuo, kuo norėjau būti, tiesiog menininku, mylinčiu Šilutės kraštą.