Lietuviškų ekologiškų prekių tenka ieškoti su žiburiu

„Iš Lietuvos prekybininkų perspektyvos jokių teigiamų tendencijų nėra – tiesiog nėra tų ekologiškų produktų. Mes norėtume jais prekiauti, bet jų rinkoje yra tiek mažai, kad konkurencija faktiškai nevyksta“, – taip verslininkė įvardijo ekologiškų lietuviškų produktų rinkos stagnaciją.

Jos teigimu, pasiūlos šiandien vis dar neturime netgi tokiems baziniams produktams, kaip ekologiški grūdai, o šalies gamintojai mieliau varsto užsienio rinkų duris.

– Kokios šiuo metu yra ekologiškos lietuviškos produkcijos tendencijos? – tęsiame 15min.lt pokalbį su G.Azguridiene.

– Iš Lietuvos prekybininkų perspektyvos jokių teigiamų tendencijų nėra – tiesiog nėra tų ekologiškų produktų. Kalbant apie maisto produktus, tai jie yra dviejų tipų: tie, kurie parduodami masiškai prekybos centre, arba ta produkcija, kuri parduodama individualiai turgeliuose.

Tarpinės grandies, kuria „užverstos“ visos eko-parduotuvės Europoje, neatsiranda. Pasiūla net ir tokių bazinių produktų, kaip kad grūdai, kuriuos Lietuvoje augina ir eksportuoja, vidaus rinkoje nė kiek neauga. Lietuvoje ekologiškų maisto produktų nedaugėja – gamybos grandyje nėra pasiūlos.

Žvelgiant į kosmetikos pramonę, šuo metu neturime nacionalinio sertifikuotojo, ir tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl lietuviškos kosmetikos gamintojai sertifikuojasi pagal eko standartus labai retai.

Tiems, kurie siekia sertifikuoti savo produkciją, tenka patirti didžiulius kaštus, todėl natūralu, kad tie gamintojai vėliau orientuojasi į Europos rinką. Jeigu jie gamintų nedideliais kiekiais vietinei rinkai, kaštai būtų neproporcingi.

– Galbūt pasiūlos trūkumą lemia menka paklausa?

– Lietuviškiems ekologiškiems produktams paklausa yra didelė, tačiau mūsų gamintojai iki šiol nesidomi klientu. Kaip taisyklė, jie domisi subsidijomis ir įvairiomis valstybinėmis programomis, kurios leidžia greitai pasiimti pelną, o juk vartotojas yra ilgalaikis, iš jo neuždirbsi per vienerius metus.

Negaliu sakyti, kad tų gamintojų visiškai nėra, jų yra, bet toks mažas skaičius, kad tai net nesudaro rinkos, kurioje gali rinktis, pozicionuoti. Yra tie patys vienetai, kurie parduodami visuose prekybos taškuose.

Dėl šios priežasties mes savo parduotuvėse „Livinn“ einame į kompromisus – imame tam tikrus lietuviškus produktus, kurie nėra sertifikuoti, bet aukštos kokybės, autentiški, jų sudėtis atitinka ekologiškus reikalavimus, nes žmonės nori lietuviškų prekių.

Lietuva ekologiško asortimento mažmenai nepagamina. Gal šviežio maisto ir taip – mėsų, pieno produktų, tačiau paprastųjų kultūrų, kurios čia auga – ekologiškų žirnių, pupelių, grikių – gamintojai yra vos keli.

– Skamba mįslingai: paklausa didelė, o pasiūlos nėra. Juk kalbame apie paprastus produktus... Kodėl, Jūsų manymu, susiklostė tokia situacija?

– Manau, jog tai susiję su kultūra. Mes neturime vidurinio sluoksnio – jo nėra niekur, netgi gamyboje. Verslas arba stambus, kuris uždirba tik iš masės, arba labai smulkus, kuris pats viską daro.

Jeigu toks atsirastų, būtume pirmieji, kurie tą pamatytume, tačiau pasiūlymų beveik negauname. Jeigu ir gauname, su viskuo sutinkame, ir tie gamintojai „dingsta“ – arba parduoda viską masiškai į užsienį, arba atsisako įdėti papildomo darbo, klijuojant etiketes. Tokių „dingusių“ – jau dešimtimis galiu priskaičiuoti.

Nesu buvusi derybose dėl kainos su lietuvišku tiekėju, iki to net neprieinama! O jeigu jau yra tie, kurie užsiima didžiulę rinkos dalį, tai jie sustato tokias kainas, kad paprasčiau tampa prekes atsivežti iš užsienio. Nėra kažkokio protingo vidurio.

– Iš kokių šalių pagrinde importuojate prekes į savo prekybos taškus? Europos, o gal ir trečiųjų šalių?

– Pagrinde vežamės iš Vokietijos, Italijos, šiek tiek Ispanijos, – ES šalių, priklausomai nuo produkto rūšies. Iš trečiųjų šalių patys vežame tik „Aubrey“ kosmetiką iš JAV, maisto nevežame.

Kas atkeliauja iš Japonijos, P. Amerikos, Indijos – tą produkciją mes užsakome iš Vokietijos arba Didžiosios Britanijos, nes ten tyrimų infrastruktūra ir paslaugos išvystytos.