Martyno jomarkėlis – geras vakarėlis

Čia, kultūros ir pramogų centro pirmojo aukšto fojė, Šv. Martyno proga atsidarė ir vaikų, ir suaugusiųjų „jomarkėlis“, kuriame buvo galima įsigyti nuo peršalimo medaus, papuošalų, mezginių, riešinių, skraisčių ir net šiltų kojinių. Laukiantieji artėjančių gražiausių metų švenčių - Kalėdų - nusipirko ir dekoratyvinių žvakių, ir žvakių iš bičių vaško, kalėdinių servetėlių, kuriomis papuoš šventinį stalą.

Netrukus šventės dalyvius renginio vedėja, folkloro ansamblio „Verdainė“ vadovė Regina Jokubaitytė pakvietė į antrąją renginio dalį linksmai praleisti paskutinę rudens kalendorinę šventę.

Prieš pradedant linksmintis ji pristatė neseniai išleistą puikią Pagėgių krašto kulinarinio paveldo receptų knygą „Lietuvininkų valgiai“ su CD plokštele.

Mintis Pagėgių krašto lietuvininkų valgių receptus sudėti į vieną knygą kilo pagėgiškei Aksaverai Mikšienei. Šios knygos kalbą redagavo Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų daktaras Jonas Bukantis, o spausdino Klaipėdos spaustuvė „Druka“. Vieno renginio metu kalbėdama apie šį leidinį Pagėgių savivaldybės M. Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė knygą pavadinimo paminklu Mažajai Lietuvai, o pagėgiškę A. Mikšienę - šio paminklo autore.

Pasak R. Jokubaitytės, ši knyga turi ir įžangą, kurioje knygos sudarytoja trumpai pristato Pagėgių krašto lietuvininkų maitinimosi tradicijas. Pagėgių krašto „Lietuvininkų valgių” knygoje sudėti visų pateikėjų: Anės Paldavičienės, Editos Svarienės, Irmgard Gerklytės, kurių amžius artėja prie 90-ies, Zitos Begner ir  Hildegard Spalvienės kulinarinio paveldo 96 receptai. Leidinyje prie aprašytų patiekalų pateiktos ir kai kurių valgių nuotraukos. Autentiški receptai pateikti naujajame leidinyje ir įrašyti diktofonu.

Po trumpo knygos pristatymo prasidėjo tikros linksmybės. O kokia Šv. Martyno šventė be Martyno? Buvo ir Martynas. Penkiamečiui Martynukui, kuris atvyko su mama, renginio vedėja dovanojo atminimo dovanėlę.

Pasak Kultūros ir pramogų centro direktorės Jūratės Pancerovos, galima pasidžiaugti, kad R. Jokubaitytė, kaip etnokutūros specialistė, formuoja naują tradiciją. Tai - Martyno dienos šventė, kuri buvo minima Mažojoje Lietuvoje. Šventė vyksta, berods, jau trečius metus...

Šv. Martyno diena švenčiama nuo seno. Šv. Martynas - paskutinė rudens šventė. Šv. Martynas -tai likimo ir orų pranašas.

Šventasis Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kad jis, dar būdamas kareiviu, nusivilkęs atiduoda elgetai savo apsiaustą. Nuo XVI a. protestantiškuose kraštuose vietoje šio šventojo imta minėti Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio asmenį.

Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Pavyzdžiui, XVI a. karčemininkai per Šv. Martyną turėdavo sumokėti feodalinių valdų administracijai karčemos laikymo mokestį. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo Šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Dar XX a. Klaipėdos krašte per Šv. Martyną baigdavosi bernų ir mergų, t. y. žemės ūkio samdinių, samdos laikas. Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį. Matyt, kad šiuo laikotarpiu gyvuliai buvo skerdžiami ir kitur, nes, pavyzdžiui, Suomijoje yra paprotys Šv. Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje tokie vėdarai būdavo kepami irgi tik skerstuvių progomis.

Pasilinksminę renginio dalyviai, kaip ir buvo numatyta, skubėjo prie dar linksmesnės, trečiosios renginio dalies. Prie suneštinio, Šv. Martyno dienos šventei skirto vaišių stalo, ant kurio, kaip visais laikais, kvepėjo kepta žąsis.

Pasak renginio vedėjos, valgant žąsį reikia atkreipti dėmesį, kokia jos krūtinkaulio spalva. Jei krūtinkaulis šviesus, bus šalta žiema, jei tamsus – šilta. Šv. Martyno diena laikoma paskutine rudens švente. Jeigu pavasarį per Jurgines galvijai išvedami iš tvarto ganytis, tai per Martyną jie suvaromi iš ganyklų į tvartus. Šeimininkai turi pasirūpinti, kad iki Martyno būtų baigti visi žemės darbai. Po Martyno judint žemę nevalia. Taip pat iki šios dienos reikia su visais atsiskaityti už darbus, atiduoti skolas, sumokėti mokesčius.