Atminimo popietė „Su Lietuva širdy gyvename“

LPKTS valdyba savo sveikinime rašė: „Ne kiekviena organizacija sulaukia tokio gražaus jubiliejaus, kokį švenčia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, per ketvirtį amžiaus išsaugojusi, išpuoselėjusi, išgryninusi savo gyvavimo tikslus, siekius ir idėjas, sukūrusi tvirtas tradicijas, subūrusi likimo brolius ir seseris“.

Renginys prasidėjo tylos minute, skirta atminti ir pagerbti ne tik Kintų seniūnijos, bet ir visos Lietuvos tremtinius, jau iškeliavusius Anapilin. Visgi džiugu, kad popietėje dalyvavo, mielai savo mintimis ir prisiminimais dalijosi Kintuose gyvenantys buvę tremtiniai Angelė Kaunienė, Stanislava Valaitienė, Zenonas Pivorius. Jie pasakojo apie savo tremtyje praleistus metus, patirtus vargus ir grįžimą namo, į tėvynę. Vėliau istorikas Rubenas Bukavickas skaitė pranešimą apie tremties laikotarpį Kintų apylinkėse. Lyginant su visos Lietuvos tremties mastu iš Kintų apylinkių buvo ištremta labai nedidelė dalis gyventojų. Apmaudu tik tai, kad didžiąją dalį tremiamų šeimų sudarė šio krašto senieji gyventojai – šišioniškiai. Susirinkusiesiems istorikas pateikė įdomių faktų apie to laikotarpio žmonių gyvenimą, tremties priežastis. Pasirodo, apie tai, kad bus išvežti, gyventojai žinojo iš anksto, todėl spėdavo parduoti vertingesnius daiktus, perrašyti ar padalyti turtą. Būta atvejų, kad žmonės dar spėdavo surašyti skundą-protestą dėl ištrėmimo, deja, niekas į tai neatsižvelgdavo. Atvykus išvežti šeimas, visas jų turtas būdavo surašomas ir įvertintas, išvežamas ir parduodamas. Po tremties jie neberasdavo nieko, ką buvo užgyvenę, todėl dauguma negrįžo į buvusius namus, o kūrė gyvenimą svetur. Taip, kaip ir renginyje dalyvavę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kintų seniūnijos nariai – jie buvo ištremti iš kitų Lietuvos vietovių ir tik po tremties apsigyveno Kintuose. Kiekvienas jų išgyveno skirtingą tremties laikotarpį, vieniems buvo sunkiau, kitiems lengviau, tačiau visiems jiems buvo skaudu ir nepakeliama našta tapo atskyrimas nuo namų, nuo savo šalies, nuo tėvynės. Meilė ir pagarba savo šaliai – Lietuvai – suteikė jiems stiprybės išgyventi ir sugrįžti.