Bendruomenės pirmininkei svarbu ir Šilgalių grožis, ir kad jaunimas nepaliktų kaimo

Ko žmonės pageidauja, tą ir padaro

Nors Pagėgių savivaldybės vadovai giria veiklią Šilgalių kaimo bendruomenės pirmininkę K. Dvarvytienę, ji niekaip nenori sutikti su jai priskiriamais nuopelnais, pvz., kad bendruomenė papuošė Rukų bažnyčią, tai yra įrengė šio pastato naktinį apšvietimą. Rukų evangelikų liuteronų parapijos bendruomenės pirmininkas Augustas Dravininkas sakė, kad bendru sutarimu su katalikų parapijos klebonu Vytautu Gedvainiu sumanė tai padaryti ir įgyvendino naujovę. K. Dvarvytienės manymu, bažnyčios apšvietimą daugiau finansavo katalikų parapija.

K. Dvarvytienė sakė, kad Šilgalių kaimo bendruomenė jau dalyvavo ne viename projekte ir kartu su Savivaldybe, ir viena rengė vasarą įvairias sportines varžybas, ne kartą organizavo žygius dviračiais. Nemažai organizuojant renginius prisidėjo bendruomenės tarybos narė, mokytoja Elvyra Jankantienė.

„Pradedame gyventi šiuolaikiškai, turime gražias patalpas Šilgalių daugiafunkciame centre, - pasakojo bendruomenės pirmininkė. – Renkamės Kalėdų, Užgavėnių progomis, anksčiau į šventes kviesdavome gamtoje, o dabar jau turime savas puikias patalpas. Esame rengę ir žąsų turgus prie Šilgalių dvaro pastato, šiemet pakvietėme šilgališkius į Jurginių šventę, kurios tampa jau tradiciniu renginiu, organizuojamu kartu su „Nemuno žirgynu“.

K. Dvarvytienės teigimu, Šilgaliai kasmet gražėja – žmonės puošia ne tik savo individualias sodybas, bet ir daugiabučių namų kiemus, jau baigti nuotekų valymo įrenginiai. Ateities planuose – įrengti Šilgaliuose šarvojimo salę, o tokia bus jau 2016 metais. Žmonės nori ir sporto aikštyno prie daugiafunkcio centro, o jeigu nori, tai bendruomenės pirmininkė teigia, kad jis ten irgi bus.

Šilgalių bendruomenėje problemos - kaip ir kitur

K. Dvarvytienė neslėpė problemos, ypaš užklupusios ir Šilgalius, - mažėja jaunimo, o kaip jį išlaikyti, didelis rūpestis.

„Aš manau, jog kiekvienas turėtų pasirūpinti, kad jų artimos aplinkos jauni žmonės čia pasiliktų gyventi, - pasakojo K. Dvarvytienė. – Bendruomenė senėja, bet nuoširdus bendravimas išlieka. Anksčiau, anais „gerais laikais“, Šilgaliuose buvo traukinių stotelė, į gyvenvietę užsukdavo maršrutiniai autobusai, o dabar to nebėra. Bet žmonėms nėra sunku nuvažiuoti į Pagėgius ar dar kur nors kitur – jeigu eina žmonės pakele Rukų link ar grįžta atgal į Šilgalius, tai važiuojantieji savo mašinomis sustoja ir pasiūlo juos pavėžinti. Važiuojantieji į darbą ar vežantieji vaikus į mokyklas kooperuojasi, vyksta kaimynai kartu. Yra kaip ir visoje Lietuvoje – jaunimas bėga į miestus, o tėvus palieka kaime. Skaudi mūsų šaliai problema, kad mažai lieka jaunimo kaimuose. Šilgaliuose dar yra vietų, kur jaunimas gali dirbti – tai ir šalia Šilgalių gyvenvietės veikianti „Klaipėdos mėsinės“ bendrovė, ir „Nemuno žirgynas“, kur nemažai jaunų žmonių dirba bereitoriais“.

Pagėgių savivaldybės socialinių paslaugų centre finansininke dirbanti K. Dvarvytienė sakė užauginusi vieną dukrą Giedrę, kuri dabar irgi Šilgaliuose gyvenanti. Mama ją parsiviliojo iš Airijos, kur ji gyveno su savo vyru Linu. Grįžo jiedu į gimtinę kartu su aštuonių mėnesių amžiaus Kristinos anūku Roku.

K. Dvarvytienė, gimusi ir užaugusi Anužių kaime, tuomečiame Klaipėdos žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume įgijusi buhalterės profesiją grįžo dirbti į Šilgalius. Čia susipažino su Zigmantu, ištekėjo. Šiandien ji džiaugiasi, kad pavyko išlaikyti dukros šeimą Šilgaliuose, kad visam laikui nepakeltų sparnus išskristi į nelabai svetingas šalis. Tai, jos teigimu, yra gana sudėtinga: „Visur reikia laiko įsikurti, įleisti šaknis, įsitvirtinti, niekur nuėjus iškart viskas nebus paduota. Ilgas laikas praeina, kol žmonės užsienyje įsitvirtina, kol normalius darbus susiranda, ir tik paskui kviečiasi atvykti savo šeimos narius“.

Taip susiklostė, kad mirė K. Dvarvytienės tėvelis, tad ji ir pasiūlė dukrai, jog yra kur gyventi, yra namai, ir pakvietė ją sugrįžti. Didesnė vertybė esanti ne tai, kiek tu, žmogus, uždirbi, o dvasinis bendravimas, kai arčiau yra šeimos nariai, su jais galima laisvai bendrauti ir pan.

K. Dvarvytienės dukra Airijoje išgyveno neilgai, apie trejus metus, o žentas jau buvo seniau ten įsikūręs, prieš aštuonerius metus.

„Tėveliai mane prilaikė, kad neišvykčiau kitur, pasilikčiau čia - dėl to nesigailiu, dabar ir aš dukrai taip pat patariau“, - pasakojo K. Dvarvytienė.