Moterų karjerą moksle slopina stereotipai

Tarp komiteto siūlymų – kurti lyčių lygybės įgyvendinimo planus kaip būtiną sąlygą, norint gauti valstybės finansavimą mokslinių tyrimų, mokslo ir akademinės bendruomenės srityse; vykdyti teigiamas kampanijas, skatinančias mergaites ir moteris rinktis akademinę ir mokslinę karjerą visose mokslo srityse, ypatingą dėmesį skiriant inžinerijos ir technologijų sektoriui, taip pat – parengti programas, kuriomis moterys būtų aktyviai skatinamos tęsti karjerą po nėštumo ir gimdymo atostogų arba vaiko priežiūros atostogų.

Europos Komisijos duomenimis, tik 33 proc. Europos mokslininkių, 20 proc. profesorių ir 15,5 proc. aukštojo mokslo įstaigų vadovų yra moterys. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje universitetų vadovų pareigas 95,5 proc. užima vyrai. Pirmoji ir vienintelė moteris rektorė šalyje – Klaipėdoje esančiame nevalstybiniame LCC Tarptautiniame universitete. Moterų teisių aktyvistės sako, kad moterims sunkiau kopti mokslinės karjeros laiptais dėl kompleksinių priežasčių: pareigų šeimoje nepasiskirstymo, stereotipinio požiūrio ir karjeros derinimo su motinyste, tam įveikti prireiks tikslingų pastangų.

Patriarchalinės nuostatos – ir akademinėje aplinkoje

„Stereotipai Lietuvoje gajūs, nėra teigiamo pavyzdžio. Jei nematome moterų rektorių, sunku įsivaizduoti, kad tai įmanoma“, – pasakoja Seimo Moterų parlamentinės grupės narė Giedrė Purvaneckienė, kuriai, baigusiai studijas ir norėjusiai likti dirbti universitete, iš katedros vedėjo teko išgirsti frazę „boba mano katedroje – tik per mano lavoną“. Dėl šios priežasties, tuomet dar būsimoji mokslininkė, pasirinko antrą pagal pageidavimą darbovietę.

G.Purvaneckienė sako, kad tradicinės nuostatos, ypač pasireiškiančios tiksliuosiuose, gamtos ir fizikiniuose moksluose, kur aukščiausias pozicijas užima vyrai, moterys-mokslininkės dažnai atlieka pagalbinius, nereikšmingus darbus.

„Stiklinės lubos“ Lietuvos moksle ypač storos

G.Purvaneckienės teigimu, derinti darbą mokslo srityje ir išleisti vaiką į darželį – finansiškai kone neįmanoma. Daugiau kaip dešimt metų matuojamame stiklo lubų indekse (mokslininkių skaičiaus ir moterų aukščiausiose pozicijose – profesorių ir vyriausiųjų mokslinių bendradarbių – santykis) Lietuva yra tarp nepalankiai vertinamų šalių.

2010 m. duomenimis, Lietuva stiklo lubų indekse užima antrą vietą pagal tai, kur moterims daryti mokslinę karjerą sunkiausia. Mus lenkia tik Kipras.

Politikė primena, kad jau ne vienerius metus didžiąją dalį doktorantūroje studijuojančiųjų sudaro moterys, vėliau apsigina mokslo daktaro disertacijas, o ir tarp jaunų mokslininkų moterų – dauguma. Tačiau vadinamųjų A lygio mokslininkių – profesorių, vyriausiųjų mokslininkių – yra 14,4 proc.

Mokslininkei užsiimti pilnaverčiu darbu trukdo patriarchalinės nuostatos, mat dažnai namuose ji turi rūpintis visa buitimi, ypač vaikų priežiūra, o visuomeninių vaikų priežiūros institucijų trūksta. Privačios formos – auklės ir darželiai – mokslininkėms finansiškai neįkandamos dėl mažų atlyginimų. „Žinoma, galima prisidurti nemažus atlyginimus naudojantis tarptautiniais projektais, tačiau vėlgi – moteris, turinti šeimą ir vaikų, tam skirti pakankamai laiko nebepajėgia fiziškai“, – tikina G. Purvaneckienė.

Seimo Moterų parlamentinės grupės pirmininkė prof. Marija Aušrinė Pavilionienė antrina kolegei ir sako, kad derinti motinystę ir darbą mokslinėje srityje vis dar labai sudėtinga, tačiau parlamentarė mato ir teigiamų pokyčių: patvirtinta Aukštojo mokslo įstatymo pataisa, numatanti besilaukiančioms, mokslines pareigas einančioms moterims motinystės atostogas bei tai, kad motinystės atostogų metu nebūtų reikalaujama rašyti mokslinių darbų.

Profesorės manymu, norint sudaryti lygias galimybes abiems lytims siekiant mokslo, universitetų statutuose turėtų atsirasti sakinys dėl lyčių kvotų aukštesnėms, vadovaujančioms pareigoms užimti. Apie lygybę garsiai kalbėti turėtų rektoriai ir mokslo reikalų prorektoriai.

Universitete klausimai dėl lyčių lygybės keliami retai

Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektoriaus prof. Rimanto Jankausko teigimu, universitete užtikrinamos vienodos sąlygos tiek moterims, tiek vyrams siekti karjeros moksle. Nėra nei negatyvios, nei pozityvios diskriminacijos, karjerą esą lemia akademiniai pasiekimai.

Prof. R.Jankauskas sako, kad Vilniaus universiteto administracijoje retai keliami klausimai dėl lyčių lygybės mokslininkams: svarstant visoje akademinėje bendruomenėje universiteto strategiją, šie klausimai nė karto nebuvo keliami.

Mokslo reikalų prorektoriaus paklausus, ar galima tikėtis, kad universiteto statute atsiras sakinys dėl lyčių kvotų einant aukštesnes pareigas, šis teigė, kad universiteto statute įtvirtintas lygių galimybių ir sąžiningos konkurencijos kaip visuotinai pripažintas akademinės etikos principas. Tad tokio užsiminimo apie lygias galimybes esą pakanka.

Paklaustas, kas, jo manymu, lemia nevienodus aukštų pareigų pasiskirstymus (universitetų vadovai paprastai būna vyrai), nors moterų, besimokančių visą gyvenimą – daugiau, Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektorius sakė manantis, kad tai lemia bendros kultūrinės tradicijos.

7 akademikės, dirbančios ar studijuojančios Lietuvos universitetuose, apklaustos dėl diskriminacinio pobūdžio elgesio lyties atžvilgiu. 4 iš jų atsisakė ar po interviu nepanoro būti cituojamos dėl galimo neigiamos įtakos jų akademinei karjerai. Mykolo Romerio universiteto docentė dr. Rasa Erentaitė, to paties universiteto lektorė Laima Vaigė ir Vilniaus universiteto doktorantė Milda Pivoriūtė sako, kad seksizmas akademijoje egzistuoja įvairiomis formomis, ir paprastai apie tai nėra šnekama garsiai.

Seksizmas akademijoje egzistuoja

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė dr. Rasa Erentaitė, 2013 m. apsigynusi disertaciją lyties tapatumo tema sako, kad kasdienis seksizmas nėra retas akademijoje: disertacijos gynimo metu oponuojantis mokslininkas vyras gali pasakyti besiginančiai doktorantei „moteriškai argumentuojate”. Paskaitos metu dėstytojas nesibodi komentuoti santuokinį studentės, turinčios mergautinę pavardės priesagą, statusą.

Docentė sako, kad moterų sudaiktinimas akademijoje egzistuoja kaip ir visuomenėje. Tokie atvejai niekada nesukelia nei viešo pasmerkimo, nei garsiai išreiškiamo nepritarimo ir nėra atpažįstami kaip seksizmas: akademijoje reakciją į kasdienį seksizmą dar labiau apsunkina hierarchiški santykiai, dideli galios skirtumai tarp akademinės bendruomenės narių.

Be to, galimybės gauti finansavimą mokslinei veiklai disertacijas apsigynusiems vyrams ir moterims nėra vienodos: praktika rodo, kad konkursiniame mokslinių vizitų finansavime visais atvejais konkurso dalyvių pasiekimai skaičiuojami už pastaruosius trejus metus, neatsižvelgiant, kad motinystės ar tėvystės atostogose esantys mokslininkai – o dažniau tai yra moterys – tuo metu gali ir nesipublikuoti.

R.Erentaitės manymu, universitetuose turėtų būti nuolatinis lyčių (ne)lygybės situacijos stebėjimas, lyginimas ir analizė: kur dingsta disertacijas apsigynusios mokslininkės ir kokias pozicijas jos užima, kokie jaunų daktarų pajamų skirtumai pagal lytį.

„Visiems šitiems klausimams reikia sistemingos, gilios, profesionalios lyties aspekto analizės, tai turėtų būti ir pačių universitetų, ir visos aukštojo mokslo sistemos reikalas“, – sako R.Erentaitė.

Skatina prabilti

Mykolo Romerio Universiteto tarptautinės privatinės teisės lektorė Laima Vaigė sako, kad savo – tarptautinės teisės specialistų – aplinkoje seksistinių apraiškų pastebi mažiau, tačiau neturinti iliuzijų, kad jo apraiškų akademijoje išvis nėra. Seksizmas išryškėja net kalbantis su studentais apie lygybę. Dėstytoja sako pastebėjusi teigiamą pokytį po to, kai darbe pradėjo aktyviai reikštis moterų teisių ir teisinio feminizmo temomis, tad praktiškai nebegirdi šovinistinių išsireiškimų, priešingai – ką nors išgirdę apie lyčių lygybę, žmonės dalinasi naujienomis ir savo įžvalgomis.

„Todėl labai norėčiau patarti kitoms moterims akademijoje prabilti, nes taip galite pakeisti pokalbių kryptį savo aplinkoje“, – sako L.Vaigė. Lektorė sutinka, kad nuostata dėl lyčių lygybės (o taip pat nuostatos dėl kitų grupių nediskriminavimo) turėtų atsirasti universitetų statutuose.

2015 m. priimtame Mykolo Romerio universiteto Akademinės etikos kodekse suformuluotos nuostatos ir dėl lygių galimybių. L.Vaigė sako, kad tai jau yra žingsnis į priekį, tačiau norėtųsi daugiau: palyginus su užsienio universitetais Vakarų Europoje ir Skandinavijoje, kur lygių galimybių ir nediskriminavimo, įvairovės puoselėjimo principai visur pabrėžiami su pasididžiavimu, dar turime, kur tobulėti.

Merginos bijo ,,neteisingų” atsakymų?

Vilniaus universiteto sociologijos doktorantė Milda Pivoriūtė sako, kad asmeniškai nėra susidūrusi su seksizmu akademinėje aplinkoje. Arba – bent mano nesanti. Ji pabrėžia, kad tas pačias situacijas žmonės gali suvokti skirtingai: „Kartais būni taip įsigyvenęs į nusistovėjusius mąstymo ir elgesio modelius, kad tam tikros situacijos atrodo „savaime suprantamos“, „normalios“, „natūralios“, nors kritiškesnis stebėtojas iš šono jas įvertintų kitaip“. Kita vertus, kyla pavojus nukrypti ir į kitą kraštutinumą: „Šiandien tenka sutikti ne vieną užsiangažavusį pilietį, kuris linkęs perdėtai įžvelgti visokius „–izmus“, drąsiai kitiems klijuoja etiketes. Šis video – gana taikli karikatūra, nusakanti, ką turiu omeny“, – pastebi Milda.

Kalbėdama apie vyrų ir moterų akademinės karjeros skirtumus doktorantė akcentavo motinystę bei socializacijos aspektus. Norint kilti akademinės karjeros laiptais, reikia nuolat būti moksliškai produktyviam: rašyti publikacijas, dalyvauti konferencijose, vykdyti projektus, tyrimus. Vaiko susilaukusi ir motinystės atostogas pasirinkusi mokslininkė kuriam laikui „iškrenta“ iš šio proceso, tad atsilieka nuo vyrų. Kitas dalykas, galbūt ne retas atvejis, kai anksčiau motinystės nepatyrusios, vaiką pagimdžiusios moterys tiesiog supranta, kad šeima joms yra kur kas svarbesnė nei akademinė karjera, kurios kelyje šiandien tenka sutikti vis daugiau prasmės dilemas keliančių dalykų. Pasikeičia prioritetai. Galbūt vyrai dažniau nori ir geba sėkmingai žaisti pagal dabar mokslo lauke esančias taisykles.

Galiausiai, pasak M.Pivoriūtės, priežasčių galima būtų ieškoti berniukų ir mergaičių socializacijos procese. Įvairiausių specialybių studentams dėsčiusi doktorantė yra pastebėjus, kad vaikinai per paskaitas linkę drąsiau diskutuoti, reikšti originalias mintis, nebijoti apsijuokti dėl „neteisingo“ atsakymo, net jei nėra pasiruošę, bando išsisukti iš situacijos. Merginoms „apsijuokti“ yra baisesnis dalykas, jos elgiasi atsargiau, labiau nei vaikinai kremtasi dėl blogesnio pažymio. Gal tai atsinešama iš mokyklos, kuomet berniukams būti „neklaužadoms“ socialiai priimtina labiau nei mergaitėms. Taigi socializacijos metu nevienodai išreikštos ar užspaustos savybės vieniems padeda, o kitiems apsunkina karjeros kelią.

„Būtų įdomu pažiūrėti, ar panašios tendencijos atsispindėtų ir, pavyzdžiui, skirtingų fakultetų ir specialybių katedrų ir panašiuose mokslo institucijų posėdžiuose. Vienas kolega yra pastebėjęs, kad čia irgi daugiausiai reiškiasi vyrai ir tie posėdžiai – lyg kažkokio gana „vyriško“ žaidimo dalis, kuriame jie apsvarsto „problemas ir puikias idėjas, kaip jas spręsti“, o kai pereinama prie jų įgyvendinimo, dažniausiai pirštų duriama į koleges moteris. Bet vėlgi reikia suvokti, kad tai labai daugiasluoksnis dalykas – svarbu suvokti, kiek skirtumus lemia struktūriniai su lytimi susiję dalykai, o kiek akademinio pasaulio veikėjo kompetencijos, nuveikti darbai, asmeninės iniciatyvos ir savybių, motyvacijos, tikslų, socialinio, kultūrinio kapitalo aspektai ir pan.“, – priduria sociologijos doktorantė.