Koks yra lietuvio charakteris ir ko jis siekia?

Juozas Girnius Lietuviškojo charakterio problemoje kalbėjo apie Rūpintojėlį ir Vytį kaip du lietuvio dvasios simbolius. Jis kalba, kad kasdienybėje lietuvis esąs „artojiškai paprastas“, tačiau susiklosčius aplinkybėms atskleidžia kitą savo charakterio pusę: „artojinis lietuvių paprastumas tėra išorinis kevalas, slepiąs didvyrišką valią ir širdį. Ta tauta, kuri turi didvyriškai didingą istoriją, yra pati ne kitokia“. Tokių Vyčio charakterio bruožų turintys ne vien tie, kurie sugeba savo poelgius įvardyti kaip didvyriškus, tačiau ir visai paprasti žmonės. Pavyzdžiui, Lietuvos savanoriai, kurie „išėjo savosios žemės ginti tuo pačiu natūraliu paprastumu, kaip dar vakar jie buvo ėję jos arti. Ir vėliau lygiai kukliai jie vėl grįžo prie plūgo – tokie pat paprasti artojai, kaip ir pirma“. Jų didvyriški poelgiai yra sau patiems visiškai natūralūs, susieti ne su idealais, o su 6 ha, kurių jie nenori prarasti.

Girniaus pateiktas lietuvio charakterio pavidalas yra labai patrauklus. Jis daug patrauklesnis už geopolitinį atspalvį turinčio Stasio Šalkauskio idėją apie lietuvius, esančius tarp Rytų ir Vakarų. Lietuvio charakteris jam buvo taip pat dvilypis – sudarytas iš pasyvaus sentimentalaus rytietiškumo ir aktyvaus racionalaus vakarietiškumo. Nukrypimą į vieną ar kitą pusę jis vertino kaip naikinantį lietuviškumą.

Girniaus ar net Šalkauskio įvaizdžiais sunkiai galėtume paaiškinti dabartinio lietuvio bruožus. Posovietiniame lietuvyje sunku aptikti artojiškų geraširdžio valstiečio bruožų ir įžvelgti už jų besislepiantį pasiryžimą nebijoti kovos: „ir tokios kovos, kurią gali tekti kovoti vien dėl to, kad ją laikai sąžinės būtinybe“.

Girniaus pateiktą dvilypį lietuvio charakterio aiškinimą prieš kelioliką metų aktualizavo Gintaras Beresnevičius. Jam šie įvaizdžiai akivaizdžiai kliuvo, ir aptardamas lietuviškumą jis nelabai tilpo į jų rėmus. Svarstyme „Nacionalinio charakterio bruožai“ rūpintojėliška dvasia jam tereiškė laikiną stabtelėjimą: „Rūpestis, manyčiau, yra lietuviška būklė, tiesiog tylus rengimasis išvidiniam sprogimui. Akumuliacinis tarpsnis, galintis ilgai užsitęsti“. Vytį jis siejo su stepių raiteliu, galinčiu nujoti didelius atstumus. Tokį vytiškumą jis įžvelgė ir savo meto padėvėtų automobilių prekeiviuose, kurie keliauja didelius atstumus į Europos šalis, perka ir pargena automobilius į Lietuvą. Rūpintojėlio dvasią jis siejo su melancholija, „sutemų ir prieblandos palydove“, kuri ištinkanti sėsliai pradėjusį gyventi klajoklį: „esame klajokliai, atėję iš stepių, bekraščių ganyklų, kur viršuje – žydro dangaus skliautas, horizontas atviras iš visų pusių, ir šviesa šviesa“.

Kalbėdamas apie Vytį, Girnius toli gražu neturėjo galvoje klajoklio, kažkur toli palikusio savo tėviškę, garbinančio nerimo stichijas ir joms paklūstančio, to nerimo genamo į pasaulio kraštą, pakely pasirengusio kautis su priešu, jei toks rastųsi. Jam Vytis reiškė sėsliai gyventi norinčio lietuvio žemdirbio ryžtą ginti savo žemę, net jei sklypas nedidelis, o gynimo kaina – didžiulė.

Šie svarstymai nedaug ką tepasako apie dabartinį lietuviškumą, nors ir Beresnevičius prie jo priartėja gerokai labiau už Girnių. Tačiau tai yra ne tiek idėjų, kiek santykio su tikrove artimumas. Girnius mėgino tikrovę apmąstyti, remtis tam tikra tautos patirtimi ir istorija, per dabartį brėžti kryptį į ateitį. Emigracijoje iš karto po karo apmąstydamas lietuviškumą, jis į Vyčio ir Rūpintojėlio įvaizdžius įrašė tautos atsinaujinimo viltį. Beresnevičius siekė kuo autentiškiau pajausti ir išgyventi lietuviškumo tikrovę. Jis žvelgė į Lietuvą praėjus dešimt metų po nepriklausomybės ir siekė atskleisti pasirodžiusias lietuviškumo raiškas. Dabartyje mėgino įžvelgti praeities patirties sluoksnius, jos liekanas, kurios formavo lietuvio charakterį, ir net tuos bruožus, kurie elitui gali būti atgrasūs: depresiją, nerimą, girtuoklystę, savo vietos Lietuvoje nerandančio lietuvio blaškymąsi emigracijoje ir panašiai.

Girnius į lietuviškumą žvelgė tarsi iš tolo. Beresnevičius siekė kuo autentiškesnio ir asmeniškesnio santykio su lietuviška tikrove. Jis stengėsi įminti čia ir dabar gyvenančio lietuvio charakterio mįslę. Tuo jis pats artimas dabarčiai kaip lietuviškumo pavyzdys.

Šiandien vienas pagrindinių aktyviojo vytiškojo lietuviškumo bruožų yra pastanga kuo autentiškiau ir asmeniškiau užmegzti ryšį su tikrove, reaguoti į tai, kas vyksta, tai įvardyti ir su tuo kovoti. Vyčio dvasia akivaizdžiausiai reiškiasi per dalies viešosios erdvės apžvalgininkų ir komentatorių vertinimus. Kasmet jų viešas kalbėjimas darosi vis asmeniškesnis, autentiškame santykyje su dalykais jie stengiasi įžvelgti ir apčiuopti tiesos grūdą, nuo kurio visuomenė tarsi nutolusi. Tarpukario dvasia skatintų žvelgti į paprastą artoją ir jame išvysti Vytį. Dabartinė dvasia rodo, kad paprastuose žmonėse (nekalbant apie „artojus“) vytiškumo gal ir esama, tačiau jis ilgai saugotas ir paslėptas labai giliai, „po pelenais“, kaip sakė klasikas. Taip giliai, kad esama abejonių, ar vytiškumo ugnis dar kažkur teberusena. Dabartinis lietuviškasis Vytis yra vienišas kovotojas, besivadovaująs asmeniškai suprastos ir išgyventos tiesos autoritetu, kuriuo tarsi kardu mosuoja prieš visuomenės blogybes, ydas ir pasyvumą.

Jam vienintelis pateisinimas dėl perimtos tiesos yra jo asmeniškumas ir autentiškumas. Juo remta tiesa neretai kertasi ar prasilenkia su tuo, kas objektyviai suvokiama kaip tiesa. Todėl toks veikėjas gyvena rizikuodamas: sveikata, simpatijomis, socialumu, draugiškumu ir kitais dalykais. Šie vytiškieji apžvalgininkai yra herojai, nes juos visuomenė, mėgdama ar ne, skaito ir įsidėmi. Pavyzdžiui, Andrius Užkalnis mėgsta bjauriai kitų asmenų atžvilgiu pasamprotauti, jei tik randa tam progą. Kai kada jo maisto vertinimai peržengia bet kokį supratimą apie sveikumą. Rokiškis Rabinovičius ima ir ištraukia iš senelio skrynios ar dokumentų šūsnies nemalonių ir šokiruojančių dalykų apie lietuvišką buvusį ar esamą gyvenimą. Rimvydas Valatka pasako savo požiūrį taip aštriai ir asmeniškai, kad mažai kam galėtų apsiversti liežuvis polemizuoti apeliuojant į bendrą tiesą ar kitus objektyvius dalykus.

Dabartinis Vytis yra sužlugdęs ankstesnius lietuviškus autoritetus ir toliau juos naikina. Iš visuomenės pasigirsta balsų, kad sužlugę ir moraliniai autoritetai. Ir jie iš tiesų žlunga. Būtent tie, kurie apeliuoja į objektyvią tiesą ir pretenduoja būti jos saugotojais. Sovietiniai kultūrininkai ir jų dvasios žmonės neatitinka dabartinio vytiškumo dvasios: jų autoritetą garantavo ne asmeninė rizika ir autentiška patirtis, o struktūros. Jie vis dar ieško struktūrų ar liaudies palaikymo, kurie atstatytų ir paremtų sužlugusį autoritetą. Pavyzdžiui, tampa lietuvių kalbos gynėjais prieš teisę pase įrašyti „nelietuviškos abėcėlės“ raides, kaip liaudies palaikymo ženklą surenka keliasdešimt tūkstančių parašų.

Mokytojams autoriteto negarantuoja mokyklos sienos. Šeimoje autoriteto negarantuoja tam tikras šeiminis statusas ar net griežtos pastangos jį sugrąžinti. Asmeniškumas ir autentiškas santykis su kitais žmonėmis ir aplinka yra vienintelis būdas pakeisti tai, kas žlugę ir nebeatstatoma. Senųjų autoritetų saulėlydis yra lietuviško vytiškumo pasekmė. Naujam moraliniam autoritetui būdingas ne moraliai pavyzdingas elgesys, žinojimas, kaip ir kur privalu elgtis. Jo pagrindas – visai kitos savybės: asmeninė nepakanta blogiui, netiesai, pasirengimas kovoti dėl savo pozicijos, kad ir kokia subjektyvi ar net sunkiai paaiškinama ji būtų; atvirumas silpnumui, savo silpnumo pripažinimas ir panašiai.

Lietuviška vytiškumo dvasia neatitinka įprasto moralumo, objektyvumo ar nešališkumo. Ji nereiškia asmeninio tobulumo ar siekio tapti tobulesniam. Ji veda į šališkumus ir kraštutinumus, gali būti net subjektyviai destruktyvi. Panašiai destruktyvi yra bet kuri kova realiame mūšyje. Gerai besikaunantys veikėjai ir autoritetai gali būti nesimpatiški ar net atgrasūs žmonės. Kuris nors jų gali piktnaudžiauti alkoholiu ar nevaikščioti į tėvų susitikimus su mokytojais mokykloje. Jie net gali viešai keiktis. Dabartinis lietuviškas Vytis nėra moralinis autoritetas, tačiau jis yra ryškiausias autoritetas visuomenėje.

Vytis yra teisingumo riteris, savo žemėje kovojantis už tiesą, prieš melą ir blogybes. Jis yra iš grandinių, konspiracijos ir rizikos būti susektam bei izoliuotam išlaisvintas disidentas ar idealistas partizanas. Jis veikia visuomenėje, kuri panirusi į savus smulkius rūpesčius, pasyvumą ar abejingumą. Dabartinis lietuviškas Vytis stengiasi pažadinti vytišką pradą, išlaisvinti jį iš artojiškos kasdienybės. Vyčio autentiška dvasia yra jo susinaikinimo ar sunaikinimo rizika. Lietuviškumo Vytis daug geriau gali būti paaiškintas kitu įvaizdžiu. Vytiškumas reiškia ir Senojo Testamento pavidalo pranašo dvasią, kuri skelbia apie blogį, ragina keistis. Lietuvoje žmonės nori klausyti ir matyti pranašus, radikaliai kritikuojančius esamą blogį, vedamus kažin kokios autentiškumo ir tiesosakystės dvasios, ieškančius korupcijos ar blogo elgesio salų, kurias demaskuoja ar su kuriomis individualiai kovoja, idant galėtų gyventi savo gyvenimą. Jie elgiasi kaip Senojo Testamento pranašai, nepasitikėję žydų teismais ir autoritetais, bedę pirštu į blogybes, pasitelkę kitus nei visuomenėje įprasta autoritetus spręsti ir kalbėti. Ir tarsi vien šis kalbėjimas, sprendimas, nerimas ir dinamika lemtų, kad lietuviškas pasaulis, visuomenė ir politika nenugrimztų į visišką blogį.

Vyčio dvasios tikrovė primena laikus, įsiterpusius tarp Senojo Įstatymo ir Gerosios Naujienos: pranašaujama gausiai, kažkur greta keliauja neatpažintas Kristus, tautos dauguma pasirengusi bet kam dėl gerovės ir stabilumo. Neatpažintas greta esantis Kristus yra pagrindinis bruožas, kuris apibūdina dabartinį lietuviškumą: tiesos ir teisingumo paieškas, painiavą vertinimuose, norą kuo autentiškiau ir asmeniškiau įsigyventi į tikrovę. Jis paaiškina ir klajoklio Vyčio bruožus, jo blaškymąsi be vietos, svetimumą Europoje ir namuose, artėjančio sprogimo nuojautą. Kas galėtų prognozuoti, kada (ir ar) lietuviai atpažins Kristų. Tačiau galima prognozuoti, kad tuo atveju lietuviškas Vytis susitaikytų su Rūpintojėliu.