Vienišų senų žmonių - vienišos Kalėdos

Blaškėsi tamsoje

Pradėsime nuo laiško šilutiškės, kurį ji parašė viename socialiniame tinkle. „Pažintis. Šiandien, beskubant man su dukra į Maximą, prietemoje pamačiau per gatvę mėginantį pereiti senos moters siluetą. Kol priartėjome, siluetas, pasiremdamas lazdele, žengė į gatvę. Aišku, ne per perėją. Važiavusi mašina staiga sustojo, kad jos nepartrenktų, pradėjo signalizuoti. Siluetas išsigandęs susvyravo ir metėsi į gatvės vidurį. Priešpriešais važiuojanti mašina sustojo, kad leistų pereiti jai gatvę. Siluetas sustojo gatvės viduryje kaip stabo ištiktas. Išsigando... Palikau dukrą ant šaligatvio ir priėjau prie silueto, pasisveikinau, paklausiau ar padėti. Siluetas tiesiog be žodžių ištiesė man ranką... Paėmiau jos nešulį ir abi prisilaikydamos priėjome šaligatvį. Mačiau, kad senutė pasimetusi, o gal išsigandusi...Pati paprašė, kad palydėtumėme ją namo. Nuo Maximos iki Knygnešių kvartalo pradžios ėjome daugiau negu pusvalandį. Eina ji sunkiai, svyruoja. Pasiguodė, kad vasarą patyrė insultą, o dabar jai beveik visada svaigsta galva. Paklausiau, kodėl tokios būklės ir dar tamsoje eina į miestą. Atsakė, jog tris dienas išgulėjo lovoje. Baigėsi maistas. Todėl išėjo į miestą šviesoje ir net nepajuto kaip sutemo, o tamsoje mieste nesiorientuoja. Paklausiau, kur artimieji? Pasakė, kad vaikai toli, o kitų nėra...Paklausus apie kaimynus, pasakė, kad visi jauni ir jiems ji nerūpinti...O širdį man suspaudė tai, kad pati vedama svetimo žmogaus, nuolat klausinėjo, kur mano dukra, kad į gatvę neišbėgtų... Kodėl visa tai rašau? Todėl, kad ne aš viena mačiau ją, mėginančią tą gatvę pereiti, aplink buvo nemažai žmonių ir vairuotojų... Todėl, kad man keista, jog kaimynai nemato, nežino ir negirdi, jog vienišas senas žmogus, gyvenantis kaimynystėje, nesirodo kelias dienas, galbūt neturi ką valgyti, o galbūt serga... Siluetas vardu Dana žadėjo, jog šį vakarą už mane pasimels, paprašys Dievo man sveikatos. Dėkinga aš jai, nes privertė mane susimąstyti, kokia bus mano ir mano artimųjų senatvė... Linkiu kiekvienam pagalvoti ne tik apie artėjančias šventes, artimuosius ir dovanas, bet ir apie tuos, kurie yra šalia ir gal būt vieniši“, - rašė Sigita.

Kiek tokių senolių, kurie niekam nerūpi, pro kuriuos daugelis tiesiog abejingai praeina, ant kurių supyksta vairuotojai, nes jie sukelia pavojų kelyje? Ką jiems daryti? Kodėl iš būrio žmonių tik vienas pasiryžta padėti besiblaškančiai senelei?

Trūksta kasdienio bendravimo

Šilutės socialinių paslaugų centro direktorė Rasa Jakienė sakė, kad, kaip ir visoje Lietuvoje, Šilutės rajone garbaus amžiaus sulaukusių žmonių daugėja. „Žinant tai, kad emigracija palietė beveik kiekvieną šeimą, neturėtume stebėtis, jog gimtoje šalyje lieka vieniši garbingo amžiaus sulaukę mūsų tėvai. Tik reikėtų atskirti sąvokas „vieniši“ ir „vieni“. Jūs klausiate ar daugėja vienišų. Taip, daugėja. Pastebime tendenciją, kad paslaugos reikalingos vienišiems seneliams. Ir ne tik fizinės pagalbos stokoja vieniši seneliai. Vaikams išvykus į tolimas šalis, tėvai neretai pasijaučia vieniši. Jiems trūksta kasdienio bendravimo, jie jaučiasi nesaugūs dėl prastėjančios sveikatos“, - tęsė pokalbį vadovė.

Pradėjus teikti integralią pagalbą asmens namuose, pagalbos į namus paslaugų gavėjų skaičius nesumažėjo. Kasmet šia paslauga naudojasi iki 200 garbingo amžiaus rajono gyventojų. Šiuo metu eilėje paslaugai gauti laukia vienas asmuo.

Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo Alvido Šimelionio duomenimis, šiuo metu valstybės šalpos išmokos sulaukusiems pensinio amžiaus, tačiau neturintiems reikalingo darbo stažo ir dėl to negaunantiems pensijos iš Sodros, mokamos 234 asmenims. Jie gauna 97,5 euro.

Dar yra 119 mamų, kurios užaugino 5 ir daugiau vaikų, kurie nėra nusikaltę, yra dori mūsų valstybės piliečiai. Todėl tokios gimdytojos gauna 2 laipsnio valstybinę pensiją – 116 eurų. Jei motina turi ir reikalingą darbo stažą, jai ši suma yra kaip priedas prie pensijos.

A .Šimelionis suskaičiavo, kad šiemet Šilutės rajone vienas žmogus sulaukė 100 metų, 109 asmenys atšventė 90-uosius jubiliejus ir 16 gyventojų sutiko 95-uosius gimtadienius.

Vienatvė dažnam tiesiog nepakeliama

Pagalbos į namus paslaugą visoje savivaldybės teritorijoje teikia Šilutės socialinių paslaugų centre dirbantys lankomosios priežiūros darbuotojai. Į paslaugos sudėtį įeina paslaugos gavėjo informavimas, konsultavimas, bendravimas, tarpininkavimas organizuojant medicinines, socialines, specialaus transporto paslaugas, atliekant buities remonto darbus, pasirūpinant kuro atsargomis, sumokant mokesčius, tvarkant dokumentus kompensacijoms gauti, lydint į kitas įstaigas ir panašiai. Teikdamos paslaugą darbuotojos  pasirūpina maisto produktų pristatymu į namus silpnesnės sveikatos seneliams,  stipresnius palydi į parduotuvę, talkina gaminant maistą, tvarkantis buityje, palaikant asmens higieną. Pasak R. Jakienės, visų darbų neišvardinsi, mat kiekviena situacija vis kitokia – ko reikia vienam, gali neprireikti kitam ir atvirkščiai.

„Kaip jau minėjau, pagrindinis dalykas yra bendravimo stoka. Žmogus - bendraujanti būtybė, todėl vienatvė dažnam tiesiog nepakeliama. Ilgesys, vienatvė dažną net susargdina. Ir gydytojai vis dažniau pastebi, kad seni žmonės ateina tiesiog pasikalbėti, pasidalinti gal ne tiek fizinės sveikatos bėdomis, gal daugiau sielos žaizdas atverti“, - tęsė pokalbį direktorė.

Žmogus - tai vis kita istorija

Anot R. Jakienės, darbas su senoliais yra ypač sunkus. „Visko čia ir neišvardinsi, kaip jau sakiau, kiekvienas žmogus - tai vis kita istorija. Istorijos kupinos išgyvenimo ir džiaugsmo, ir skausmo, ir artimųjų praradimo bei ilgesio“, - dėstė R. Jakienė. Ji sakė, kad sudėtinga suprasti, kuriam senoliui pagalba reikalinga, o kuriam - ne, kadangi žmogus nėra linkęs apie save pasakoti viską pirmam sutiktajam. Direktorė tikino, kad tik po kažkurio laiko, pradėjus teikti paslaugą, išryškėja visi niuansai. „Mes, socialiniai darbuotojai neskubame nei teisti, nei vertinti. Laikas išryškina ir parodo, kas yra kas. Vieni tikisi, kad pasisamdys tarnaitę už minimalų mokestį, kitam pagalbą į namus atėjusi teikti lankomosios priežiūros darbuotoja atstoja šalia nesančius vaikus. Nelygu, ko tikisi paslaugų gavėjas“, - kalbėjo R. Jakienė.

Apie tai, kad kažkuriam senoliui reikalinga pagalba, seniūnijose geriausiai žino seniūnijų socialinio darbo organizatoriai, seniūnai. Jie yra arčiausiai savo seniūnijos gyventojų. „Sulaukiame ir kituose Lietuvos rajonuose gyvenančių bei dirbančių vaikų skambučių. Teko pasidomėti vienos močiutės situacija perskaičius žinutę facebook‘e. Džiaugiuosi, kad atsiranda svetimo bėdai neabejingų jaunų žmonių. Dėmesingi kai kurie seniūnai, dėkojame jiems už rūpestį savais žmonėmis“, - padėkos žodį tarė R. Jakienė.

Senoliai šventes praleidžia tarp keturių sienų

Dėl ko senukai dažniausiai tampa vienišais? Pasak pašnekovės, tai sunkus klausimas ir niekas, net mes patys, nežinome, ar mes netapsime senatvėje vieniši. Faktorių labai daug ir įvairių: šeiminė padėtis, socialinė situacija, finansinė padėtis, charakterio savybės ir dar daug kas, ką sunku nuspėti.

Kur turėtų kreiptis senas žmogus, kuriam reikia pagalbos? „Jei vienišas senelis, tai geriausiai ir greičiausiai informuos, patalkins seniūnijų socialiniai darbuotojai. Vaikai dėl pagalbos toli vieniems gyvenantiems savo tėvams pagalbos su prašymu gali kreiptis į Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių“, - sakė R. Jakienė. Kaip vieniši seneliai švęs artėjančias Kalėdas? Vadovė neslepė, kad jai tai labai skaudi tema, o ypač prieš didžiąsias metų šventes. Ji dėkoja savo darbuotojoms, kurios ir per šventes nepamiršta savo globotinių, juos aplanko, paskambina jiems, pasidomi, kaip jie laikosi. Pasak direktorės, graudu, kai su˛ino, jog šventoms Kalėdoms slaugos skyriuje gulinčio artimo žmogaus turto paveldėtojai į namus neparsiveža, o pasiima jį tik po Naujųjų metų. Todėl senoliai šventes praleidžia vieni ir tarp keturių sienų.

Besibaigiant metams, R. Jakienė visiems linki neprarasti dėmesio, rūpesčio, atjautos savo artimiesiems. „Viso to seniems mūsų tėvams ir artimiesiems reikia dabar, kol jie dar gyvi“, - priminė direktorė.

Tik neabejingi svetimo skausmui stengiasi palengvinti seneliams jų kasdienybės naštą, sugrąžinti deramą orumą, tikėjimą, kad senoliai nėra apleisti ir užmiršti.