Vaikų Kalėdos valstybiniuose namuose: norisi tik verkti

Į vieną iš įstaigų, kurioms siunčiamos dovanos, šiemet nuvykau ir pati. Buvo smalsu pažiūrėti, kaip gyvena vaikai, išsirinkę dovanas, kaip reaguos, gavę tai, ko labiausiai norėjo.

Juk panašūs projektai reklamuojami „nublizgintomis“ frazėmis ir gražiausiais žodžiais, o jiems pasibaigus visi, kas netingi, pilna burna dėkoja už „jūsų gerumą“. Įsitikinau, kad padovanoti virtualiam vaikui dovaną yra vienokia patirtis, tačiau iš arti pamatyti, kokiomis sąlygomis ir kokioje aplinkoje jis gyvena – absoliučiai kitokia.

Londone gyvenantis Vilhelmas Navickas paskatino savo draugus socialiniame tinkle padovanoti po dovaną Šiaulių Motinos Teresės šeimų namų vaikams, kuriuose aš ir apsilankiau. Surinkęs visą krūvą dovanėlių ir nupirkęs vaikams trūkstamų būtinų prekių, lietuvis išsiuntė viską į savo gimtąjį miestą.

Užaugę vaikų namuose nežino, kaip auginti savo vaikus

Paklaustas, kodėl taip stengiasi, pašnekovas tvirtino galintis ir jaučiantis poreikį dalintis: „Kai pagalvoju, kaip pats jausčiausi tų vaikų vietoje, suspaudžia širdį. Per dažnai neįvertiname, kiek daug turime, skundžiamės dėl menkniekių, vis kažko trūksta, kai tuo pat metu kiti neturi nė pusės to ir neįsivaizduoja gyvenimo turint daugiau“.

Vilhelmas tikino, kad dovanų surinkimas ir atsiuntimas – mažiausia, ką jis galėjo padaryti dėl šių žmonių.

Aš, užėjusi į šventiškai padabintus šeimų namus, jaučiausi nepatogiai ir supratau, kad dovanos įteikimas nei vienam iš jų nepagelbės. Nejauku žiūrėti į žmones ir žinoti, kad jiems labai blogai sekasi, reikia rimtos pagalbos. Į suaugusius, kurių vaikai priversti dovanų prašyti svetimų žmonių, į vaikus, strimgalviais lakstančius koridoriais ar nuleidus akis besislepiančius už socialinės darbuotojos kojos. Labai gaila, kad beveik 50 įstaigoje buvusių vaikų, šventes priversti pasitikti socialiniuose namuose, kur kai kuriais atvejais nėra net jų tėvų.

Motinos Teresės šeimų namus įkūrė dabartinė direktorė Regina Zabielienė, pastebėjusi tendenciją, kad iš globos namų išėjusių ir šeimas sukūrusių žmonių atžalos taip pat atsiduria globos namuose.

„Dirbau Linkuvos globos namuose ir man buvo gaila tų mamų, stokojančių reikiamų įgūdžių ir dėl to netenkančių savo pačių vaikų. Šiauliuose tuo metu nebuvo jokio panašaus centro, kur jauni tėvai galėtų mokytis reikiamų dalykų“, – sakė centro direktorė.

Nuo pirmųjų R.Zabielienės idėjų iki namų, kur metams gali prisiglausti nelaimingos šeimos, prabėgo 11 metų, tačiau dabar po vienu socialiniu stogu jau glaudžiasi 8 šeimos su mažamečiais vaikais.

Įstaigos darbuotojų teigimu, Kalėdų šventės vaikams rengiamos kasmet, tačiau projekte „Išpildyk vaiko svajonę“ dalyvaujama tik antrus metus, per kuriuos svečių į šventę susirenka gerokai daugiau nei anksčiau.

Emigrantai aukoja dažniau

Socialinė centro darbuotoja Vaida Gaižauskienė pripažino, kad vaikams dažniau dovanoja emigravę lietuviai, nei likę tėvynėje.

„Dovanėles iš užsienio surinko ir atsiuntė vienos iš mūsų savanorių sūnus. Užsienyje gyvenantys lietuviai taip pat noriai prisijungia prie projekto. Galėčiau pasakyti, kad net daugiau svajonių išpildo emigrantai, nei vietiniai. Be abejo, skiriasi ir dovanų kokybė. Taip pat, užsienyje gyvenantys žmonės – dosnūs, jie dažnai dovanoja net daugiau, nei vaikas prašė“, – atviravo socialinė darbuotoja.

Tam pritarė ir dovanas šiai įstaigai rinkęs londonietis, kuris po draugų ir pažįstamų žmonių prisijungimo tvirtino esąs gerokai nustebęs: „Toks kiekis daiktų, reikiamiausių priemonių bei dovanų pranoko visus mano lūkesčius. Žmonės davė daugiau nei prašyta, dar kartą ačiū visiems, kurie suteikė džiaugsmo vaikams ir jų šeimoms“.

Pašnekovas neslėpė, kad tikėjosi, jog iš artimų draugų rato akcijoje dalyvaus daugiau geraširdžių, bet taip nenutiko. Pasak nekilnojamojo turto agentūros įkūrėjo, dauguma atsiliepusių į jo prašymą – emigrantai. „Daugelis prisijungusiųjų gyvena Londone ir aplink. Taip pat gavau siuntinį iš Bornemout ir dar prisidėjo viena šeima iš Lietuvos“, – sakė V.Navickas.

Kalbėdama apie nuskriaustoms šeimoms aukojamus daiktus, įstaigos direktorė tikino, kad daiktų ar drabužių neretai gaunanti per daug.

„Daiktų gauname daugiau nei reikia, žmonėms trūksta kūdikių priežiūros priemonių. Prašome aukoti sauskelnių, buteliukų, kitų būtinų prekių. Mamytės neturi pinigų įsigyti tokioms reikalingoms prekėms. Jos gauna po 28 eurus, tačiau net ir tiek gaudamos, išleidžia per dieną, mat nesupranta pinigų vertės“, – atviravo R.Zabielienė.

Žvalgantis po šeimų centrą buvo akivaizdu, kad vaikų tėvams trūksta ne tik suvokimo apie pinigų vertę bei sugebėjimo auginti vaikus. Dauguma gyventojų taip pat stokoja ir socialinių įgūdžių bei etikos normų. Stebint vaikų rodomą spektaklį daugybė moterų nė neapsimetė, kad joms įdomu ir nesistengė palaikyti kostiumais pasipuošusių mažųjų ar tiesiog patylėti.

Žiūrovės diskutavo tarpusavyje buitinėmis temomis, vaikščiojo po salę ir net garsiai stebėjosi „kokias nesąmones čia rodo“.

Negirdėjau nei vieno žodžio, kuriuos ant įsivaizduojamos scenos ištarė pasirodantys vaikai, tačiau išplėtusi akis ir sulaikiusi kvėpavimą stengiausi suprasti, ką jie ten vaidina.

Gerklę kimšo ryjamų ašarų kamuolys – negalėjau suprasti, kaip suaugę žmonės gali taip elgtis, nesidomėti tokiu svarbiu dalyku, kuriam mažieji turbūt ilgai ruošėsi.

Tačiau, turbūt nieko keisto, kad be tėvų ir jokių šeimos tradicijų augę žmonės nežino, kaip elgtis tokiose situacijose. Gal ir į jų šventinius spektaklius, kuriuos vaidindavo būdami maži, niekas nekreipdavo dėmesio?

Motinos Teresės šeimų namų socialinė darbuotoja atviravo, kad vaikų namuose augę žmonės – kitokie: „Didžiausia vaikų namuose užaugusių žmonių problema – įsisenėję įpročiai bei įgūdžių stoka. 18 metų gyvendami valstybinėse įstaigose jie įpranta viską gauti, o išėję iš tų namų nebežino, kaip elgtis toliau. Jiems būna šokas, kai staiga viskas pasikeičia. Neretai ir mums pasako, kad mes privalome viską duoti, mat gauname algą už savo darbą. Taip mąstantys tėvai augina taip pat mąstančius vaikus, kurie visada laukia, kol jiems bus duota“.

Būtent dėl šios priežasties įstaigos direktorė tvirtino besistengianti rengti kuo daugiau mokymų centre besilankančioms šeimoms.

„Svarbiausia šioms šeimoms – mokymai. Nuo pareigos jausmo, tvarkymosi, maisto gaminimo, atsakomybės iki atsakingos tėvystės, taupymo ir kitų dalykų. Šie žmonės neturi vaikų auginimui reikalingų įgūdžių, šeimos modelio, todėl svarbiausia stengtis jų suteikti“, – sakė R.Zabielienė bei pridūrė pastebėjusi keistą dalyką – mokymuose besilankantys vyrai dažnai labiau stengiasi ir geriau sugeba rūpintis vaikais, nei jų motinos.