Kur ir kaip paspaudus stipriam šaltukui šildosi benamiai?

Šiltas prieglobstis yra, tačiau ar jame visi randa laimę?

Savo kelionę pradedame Šilutės socialinių paslaugų centre. Čia pokalbiui susitinkame su centro direktore Rasa Jakiene ir nakvynės namų bei krizių centro vedėja Ona Klasauskiene. Tema, apie kurią susitikome pasikalbėti – jautri ir labai opi.

„Turime šiek tiek daugiau nei 20 klientų. Jų likimai labai įvairūs – visų gyvenimai sudaužyti, tačiau mes labai stangiamės, kad jie nors ir mažais žingsneliais eitų pirmyn, o ne kristų į patį dugną“, - pasakojo centro vadovė R. Jakienė.

Prisimenama, jog centre kažkurį laiką gyveno moteris, kurią darbuotojoms pavyko atkalbėti nuo draugystės su alkoholiu. „Eidavome beveik kas antrą dieną ir su ja kalbėdavomės. Įsivaizduokite, kaip tokiems žmonėms reikia palaikymo, šilto, gero žodžio, besąlygiškos atjautos. Dabar ji jau nebegyvena pas mus. Mūsų žiniomis, ji - kitoje įstaigoje, ir kad kaip bebūtų gaila – vėl smarkiai palūžusi“, - apgailestavo O. Klasauskienė. Centre benamiai gali ateiti pernakvoti tris kartus nemokamai. Po to, praėjus trims paroms, jie gali pareikšti norą centre pasilikti ilgėliau. Tuomet yra pildomi dokumentai ir iš Savivaldybės jie gauna atsakymą, kuriame nurodoma, kokia paslauga jiems suteikiama ir kokiam laikotarpiui.

„Yra net tokių, kuriuos gražiai šnekiname ir prišnekiname nuvykti pas gydytoją, pasidaryti būtinuosius tyrimus, susitvarkyti dokumentus dėl negalios nustatymo, - šypsojosi O. Klasauskienė. - Pas mus gyvenimo sąlygos – labai geros. Tačiau iš savo gyventojų reikalaujame griežtos tvarkos. Ryte jie visi turi atsikelti 7 valandą. Susitvarkyti kambarius, nusiprausti, turintieji išeiti –palikti centrą 8 valandą. Jei kas nors ateina jų aplankyti, įleidžiame į bendrą jų poilsio salę. Į kambarius vestis neleidžiame, ir dienos metu juos skatiname vis kažkuo užsiimti“.

Mokėti už šias paslaugas reikia tik 10 procentų Savivaldybės nustatytos sumos. Taip pat yra atsižvelgiama ir į gyventojo pajamas, kiek jis gali mokėti centrui. „Visokių pas mus atkeliauja. Bet visi iki vieno nemoka tvarkytis su savo finansais. Būna ir paėmusių greituosius kreditus, tad mums tenka didžiulis darbas bendrauti su antstoliais bei tartis dėl mažesnių mėnesinių įmokų, kad tam žmogui bent koks centas liktų kišenėje. Pas mus taip pat nėra maitinimo, tad gyventojai maitinasi iš maisto paketuose gautų produktų arba iš nuosavų pinigų nusipirktų. Iš savo gyventojų reikalaujame švaros ir tvarkos, net atvežtuosius naktį, jei reikia, budintysis nuprausia ir perrengia švariais rūbais“, - pasakojo centro direktorė.

Tačiau, kad ir kaip būtų nemalonu, čia neapsieinama be incidentų. Tai, žiūrėk, koks gyventojas užsipuola kambario draugą su peiliu, o kartą vos neįvyko tragedija – sunkių psichikos problemų turintis vyriškis mėgino prieš save pakelti ranką, tačiau jį laiku išgelbėjo centro darbuotojas. „Kiekvieną dieną atiduodame visas jėgas, kartais net pamiršdami savo artimuosius, tam, kad šie žmonės jaustųsi laimingi, apgaubti šiluma bei dėmesiu“,  - užsiminė Šilutės socialinių paslaugų centro direktorė R. Jakienė.

Apžiūrėjome gyvenamąsias patalpas. Vaizdas nustebino – dažnas mūsų gyvename daug kukliau nei šio centro gyventojai. Kambariai – dideli ir erdvūs, kiekviename kambaryje – virtuvėlės ir vonios kambariai. Lovų taip pat užtenka, o jei būtų reikalas suguldyti daugiau žmonių – centras turi papildomų čiužinių. Tądien, kai lankėmės centre, tvyrojo ramybė, gyventojai užsiėmė jiems malonia veikla.  Bet... Kad ir kaip Šilutės socialinių paslaugų centre bebūtų gražu ir jauku, jame pabuvojęs susimąstai, jog geriau stengtis ir daryti viską, kad čia nepapultum.

Skurdas visai šalia, tačiau kodėl mes jo nenorime matyti?

Grįžę iš Socialinių paslaugų centro susisiekėme su Tauragės AVPK Šilutės policijos Prevencijos poskyrio pareigūnais. Susitarėme dėl galutinio susitikimo laiko ir pajudėjome į miestą. Pirmasis benamių paieškos taškas – garsieji „šanchajaus“  garažai. Sustojome prie pirmojo sandėliuko (kitaip šios gyvenamosios vietos nesiverčia liežuvis pavadinti). Užstumtos durys rodė, jog „namuose“ nieko nėra. Tačiau greta iš neseniai degusio laužo rūkstantys dūmai pranešė, kad neseniai čia dar darbuotasi šio sandėliuko gyventojo.

Važiavome toliau. Nedideliame garažėlyje, šalia kurio amsėjo didelis juodas šuo, radome du tikrai labai šiltai gyvenančius vyrus. Savo vardų vyrai nenorėjo sakyti, ir nesileido fotografuojami, tačiau į savo kuklų būstą „Šilokarčemos“ korespondentę mielai įsileido. Ir ką jūs manote? Jų nedideliame kambaryje taip šilta, kad net ausys raitėsi. Tačiau čia pat pareigūnai vyriškius įspėjo, kad šie savo „apartamentus“ susitvarkytų. „Gerai jau gerai“, - paskubomis atsakė vyras ir išskubėjo atgal į namus.

Išvykome H. Šojaus gatvės link. Ten mus „pasitiko“ dar gana geros būklės, tačiau jau daug metų apleistas pastatas. Tik įžengus pro „duris“ tapo aišku, kad čia – benamių viena iš susibūrimo arba nakvynės vietų. Mažame kambarėlyje pareigūnai aptiko sudegintą čiužinį ir čia pat pajuokavo, kad turbūt kambario „draugai“ susipyko, nepasidalino čiužiniu ir išsprendė problemą tiesiog jį sudegindami.

Nuvykę į M. Jankaus gatvėje esantį apleistą namą gyventojų ten taip pat neradome. Tačiau užėjus į vieną iš kambarių, pasitiko kurioziškai romantiškas vaizdelis – ant lovos riogsojo keletas dailaus servizo puodelių ir arbatinukas. „Kažkas romantiškai leidžia vakarus“, - šyptelėjo pareigūnė J. Šicienė. Užėję į vadinamąją virtuvę ant grindų radome aibę šukių. Pasvarstėme, jog tai tikriausiai vieno iš konfliktų padariniai. Išeidami kampe prie krosnies pastebėjome kibirėlį bulvių. Panašu, jog žmonės čia visiškai nebadauja.

Vėl sėdome į tarnybinį patrulių automobilį ir riedėjome miesto gatvėmis seno apleisto bunkerio link . Stebėjausi, jog benamių išradingumui ieškant vietos nakvynei ribų nėra, tačiau pareigūnai mane iškart pataisė teigdami, jog tokios vietos pačios juos susiranda. Čia taip pat nieko neradome, tačiau tvarkingai sukloti patalai ir besimėtantys vynelio buteliai bylojo, kad čia būta ir esama gyvasties. „Vasarą čia jiems pats tas gyventi, tačiau žiemą – ne pyragai“, - sakė pareigūnė.

Nuvažiavome į dar keletą benamių „gyvenamųjų“ vietų, tačiau ir ten jų neradome. Važinėdama su pareigūnais vis svarsčiau, kaip reikėtų išgyventi tokiomis sąlygomis, kai esame įpratę prie iš čiaupo bėgančio karšto vandens ar mikrobangų krosnelės, kurioje galime pasišildyti savo mėgstamus patiekalus? Kaip ištvertume be šiuolaikinių technologijų – mobiliojo telefono ir kompiuterio? Tačiau šiems likimo nuskriaustiems žmonėms tokie mūsų kasdieniai „padargai“ – nė motais. Jie kovoja už išlikimą. Tačiau - išlikimą vardan ko? Žinoma, turintieji jėgų ir norintieji užsidirbti pragyvenimui ieško ir vis randa trumpalaikių darbelių, tačiau tų, kurie tik slankioja po miestą ar aplink konteinerius dienotvarkė labai niūri. Štai mūsų reidui besibaigiant sutikta Lina – viena iš tų, kurie dirba. Aukšta, tvirto sudėjimo vidutinio amžiaus moteris trumpai papasakojo savo gyvenimo istoriją.

„Būdama labai jauna, vos 16-os metų, pagimdžiau pirmagimį. Tiesa, gimdžiau būdama įkalinimo įstaigoje. Už ką ten papuoliau, nenoriu atskleisti. Praleidau ten ketverius metus. Taip ir likau iki pat šiol baigusi tik 8 klases ir neįgijusi jokios profesijos. Gyvenu su savo antrąja puse ir mama bei jos sugyventiniu. Gyvename labai mažame kambarėlyje, toje pačioje patalpoje yra ir virtuve, tačiau vietos ant žemės turime, tad tai ir džiugina, jog nereikia miegoti lauke ant suoliuko ir šalti“, - pasakojo moteris. Ilgai jos nešnekinome, kadangi lauke spaudė gan stiprus šaltukas, o ir pati Lina iš parduotuvės skubėjo atgal į darbą. „Vyrai paprašė nupirkti valgyti. Darbuojamės čia prie malkų. Jie pjauna, o aš kraunu į krūvą. Taip užsidirbame keletą eurų“, - džiaugėsi kalbintoji moteris.

Praėjus šaltajam savaitgaliui susisiekėme su Šilutės ligoninės vadovu Dariumi Steponkumi. Teiravomės, ar buvo į ligoninės priimamąjį atvežtų sušalusių benamių. „Bent jau šį savaitgalį pacientų, kurie būtų kreipęsi į mus dėl nušalimo, nebuvo“, - „Šilokarčemai“ sakė D. Steponkus. 

Po šio reido minčių kilo įvairių ir dviprasmių. Norėtųsi padėti tiems likimo nuskriaustiems žmonėms, tačiau svarstėme, ar tikrai visiems reikia tos pagalbos? Juk dauguma benamių nemato jokios prasmės keltis ir eiti pirmyn, pagerinti savo gyvenimus. Jiems benamystė įaugusi į kraują. Būna atvejų, kai net viską turintis žmogus kasdien lenda į konteinerius, vaikšto apsirengęs baisiais skudurais. Tad niekada „nespjaukime į vandenį“ ir nesakykime, jog mums šitaip nenutiks, nes liaudies išmintis sako: niekada neišsižadėk ligos, kalėjimo ir ubago lazdos.