Gyvųjų atmintis apie įvykius tebėra gyva

„Budėjome ten, kur reikėjo tankus pasitikti...“

Šilutiškė, vaikų ligų gydytoja Regina KULPIENĖ-JAUNIENĖ:

- Budėjome naktimis prie Seimo – kūrenome laužus, dainas dainavome, vieni kitus drąsinome, žinojome, kad visko gali atsitikti. Bet nė vienas nežadėjo trauktis, pergyvenome tik dėl tų, kurie ateidavo su vaikais – pasiūlydavome, kad vaikai eitų namo.

Vilniečiai buvo labai draugiški – arbatos, kavos atnešdavo, net sumuštinių...

Ramybė buvo, ypač naktį. Kadangi žiema buvo labai šalta, kai kam pasiūlydavome nueiti į automobilius pamiegoti. Bet užtat aš vieną ir kitą naktį tikrai nemiegojau.

O netoli Kauno, Sitkūnuose, budėjome laukuose, prie radijo transliacijos bokštų. Mus, šilutiškius, pasiuntė budėti prie bokštų nuo Kauno pusės, plyname lauke, nes ten buvo mažai žmonių.

Mus atlydėję organizatoriai parodė, iš kur malkų galime atsinešti, suteikė kitokios informacijos. Pasakė, kad kaip tik iš tos pusės gali tankai atvažiuoti. Dalis žmonių pasakė: „Nepykite, mes turime mažų vaikų“. Nė vienas nepasmerkė, kad pastarieji dėl šios priežasties iš tos vietos pasitraukė. Jie nuėjo į kitas vietas budėti, todėl su mumis liko mažiau žmonių.

Savaime aišku, kad ten visą naktį nemiegojome, nes buvo stiprus, šaltas vėjas. Reikėjo laužą deginti. Negaliu pasakyti, kad ten buvo labai ramu. Su mumis buvo toks juokdarys - šilutiškis gydytojas chirurgas Jonas Vėtrinas, jo žmona, mano buvęs vyras. Bet tada visi supratome, kad tai nėra juokai, vieni kitus drąsinome. Jonas net pajuokavo: „O ką mes čia jiems galėtume pasiūlyti? Nebent tik savo kaulus“.

Į Vilnių ir Sitkūnus važiuodavome savo lengvosiomis mašinomis. Tuo metu, kai Šilutės ligoninėje nereikėdavo kaip gydytojams budėti, važiuodavome į tas vietas, kur būdavome reikalingi. Nematau, kad tai buvo kažkoks didvyriškumas ar dar kas nors – tai buvo privaloma, ir kitokios net minties nebuvo. Vilniuje ir Sitkūnuose budėjau ne kaip medikė, o kaip pilietė. Bet žmonės žinojo, kurioje pusėje mes buvome, ir jeigu būtų reikėję pagalbos, būtų pasikvietę. Bet, ačiū Dievui, tikrai nereikėjo teikti jokios pagalbos...

Tai nėra joks didvyriškumas, tai mes privalėjome daryti. Ir dabar taip pat daryčiau. Nors šiuo metu tarp žmonių ir yra atsiradę baimė bei nepasitikėjimas valdžia, bet jeigu mes meluojame, matome vienokius raštus, o staiga atsiranda visiškai skirtingi raštų pakeitimai, tai veda į nepasitikėjimą, bet vis dėlto manau, kad ginti savo Lietuvą mes privalome visi, visais įmanomais būdais.

Švėkšniškiai grįžo nebelinksmi, susirūpinę, baisų siaubą pamatę

Švėkšnos seniūnas Alfonsas ŠEPUTIS:

- Sausio 12-ąją nuo ūkio kontoros išlydėjau jaunimo ir pagyvenusių švėkšniškių beveik pilną sovietinį autobusą LAZ. Visi buvo linksmi, geranoriškai nusiteikę, su humoru atsisveikinome, palinkėjome jiems gero kelio. Ir klebonas prelatas Petras Stukas buvo tose palydėtuvėse.

Antrą dieną po tos nakties jie grįžo į Švėkšną – buvo visai kitais veidais, atrodė, kad jie buvo baisų siaubą matę. Ir nuotaikos, ir veidai – susirūpinę... Grįžo iš Vilniaus visai kiti žmonės.

Sausio 13-ąją, kadangi dar tebebuvau vietinės valdžios atstovu, sėdėjau prie televizoriaus, sekiau tuos įvykius. O kai jau buvo įsiveržimas į Vilniaus televizijos bokštą, man paskambino Švėkšnos prelatas P. Stukas ir paklausė – gal reikėtų pabandyti skelbti tokią blogą žinią skambinant bažnyčios varpais. Pasakiau, kad tai – labai gera idėja. Prelatas suorganizavo bažnyčios varpų skambinimą vidurnaktį. Tuo metu per miestelį pervažiavo ir Švėkšnos gaisrinės automobilis su įjungtomis garso sirenomis. Skambino žmonės siūlydami važiuoti ginti prie Klaipėdos esantį Girulių televizijos bokštą. Aš juos nuraminau – būkite kol kas savo gyvenamosiose vietose, o jeigu reikės, bus į jus kreipiamasi. Tai tokia buvo ta sausio 13-osios naktis...

Maždaug po dviejų savaičių, nes Vilniuje vis dar buvo neramumų, tuo pačiu autobusu, bet jau kiti žmonės, vėl važiavome prie parlamento. Buvo prie Seimo barikados, o mus paskirstė, kokiose vietose mes turėjome būti. Buvo kūrenami laužai, vilniečiai atnešdavo mums ir arbatos, ir pavalgyti. Naktis buvo žvarbi, šaltas vėjas, snigo, o mes iš ryšininkų gavome pranešimą, kad iš kažkur Vilniaus link pajudėjo kariniai transporteriai. Pas mus buvo sujudimas, jau ruošėmės jungtis į vieną bendrą būrį ir laukti nurodymo. Bet vėliau gavome žinią, jog tai - nepatvirtinta žinia.

Sužeidė televizijos bokšte

Buvęs švėkšniškis, dabar Vilniuje gyvenantis Vaidotas URMULEVIČIUS, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu:

- Sausio 13-osios naktį buvau Vilniaus televizijos bokšto viduje su Krašto apsaugos departamento vyrais. Mūsų buvo apie 50 žmonių.

Niekas netikėjo, kad taip greitai viskas įvyks. Po vidurnakčio automatais ginkluoti kareiviai labai greitai išdaužė pastato langus ir sulindo į vidų. Aš jau nebespėjau pabėgti su kitais. Apsigynimui turėjau tik vamzdžio gabalą. Kai kareiviai pradėjo lįsti į vidų, aš pribėgau prie jų (jie dar nebuvo viduje), bet pamatęs, kiek jų daug ir kad jie lenda iš visų pusių, mečiausi į kitą bokšto pusę galvodamas, kad ten galėsiu prasibrauti. Aplinkui mane nebebuvo draugų. Kitoje pusėje kareiviai jau taip pat buvo beveik sulindę į vidų. Aš greitai numečiau vamzdį ir dujokaukę. Kareiviai - jų buvo šeši ar septyni - apsupo mane, pargriovė ir pradėjo mušti, spardyti kojomis. Pajutau smūgį į galvą kažkokiu kietu daiktu – matyt, šautuvo buože. Priėjęs karininkas pasakė, kad nemuštų manęs. Kareiviai nelabai jo klausė, bet vėliau vienas po kito atsitraukė. Jie baisiai šaukė, grasino, keikėsi. Liepė gultis galva į sieną. Aš priguliau šonu, bet ne visai, nes mes ten buvome pripylę vandens ir nenorėjau likti šlapias.

Tada pajutau skausmą galvoje, iš jos tekėjo kraujas. Taip išgulėjau apie 20 minučių. Priėjo karininkas. Matydamas, kad man iš galvos teka kraujas, truputį aprišo ją. Stovėjo pora sargybinių ir neleido net pajudėti. Po kažkurio laiko - maždaug 15–20 minučių - tas pats karininkas mane ir dar vieną žmogų, sėdintį šalia manęs (jis buvo televizijos bokšto darbuotojas ir nesužeistas), nuvedė į kambarėlį, kuriame sėdėjo dar pora darbuotojų. Mus saugojo pora sargybinių. Po geros valandos įėjo kitas karininkas. Jis manęs paklausė kas aš toks. Atsakiau, kad Vilniaus pedagoginio instituto studentas. Jis pakvietė kareivį ir liepė jam mane palydėti iki tvoros.

Iki šiol nesuprantu, kodėl jie mane paleido. Ligoninėje susiuvo 6 centimetrų žaizdą ir nustatė, kad nedaug įskeltas kaulas.