Žemaičių Naumiesčio bendruomenės žmonės su šypsenomis žengia į priekį

Žemaičių Naumiestyje netrūksta veiklos

Žemaičių Naumiestis - senas Žemaitijos pasienio miestelis su būdinga akmenimis grįsta turgaus aikšte išaugo gražiame trijų upelių - Šusties, Vanagio ir Lendros - santakos slėnyje. Tai miesto tipo gyvenvietė, nutolusi nuo Šilutės į rytus 14 km. Miestelio centre puikuojasi Vanagių piliakalnis, menantis I tūkstantmetį.

Žemaičių Naumiestis – seniūnijos centras. Tai viena didžiausių seniūnijų Šilutės rajone. Miestelyje yra dvi bažnyčios. Katalikų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia – medinė, kurioje yra dailės požiūriu vertingų religinių paveikslų, skulptūrų. Bažnyčia gavo fundatoriaus grafo Mykolo Rionikerio vardą. Evangelikų liuteronų mūrinė bažnyčia -  klasicistinė. Apie tai byloja keturių kresnų kolonų portikas, laikantis aukštą frontoną.

Miestelyje yra gimnazija, mokykla-darželis ir Šilutės žemės ūkio mokyklos Žemaičių Naumiesčio skyrius.

Kultūrinį žmonių laisvalaikį organizuoja Žemaičių krašto etnokultūros centras, seniūnija, Šilutės Fridricho bajoraičio viešosios bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filialas-biblioteka, muziejus. Čia gausu ir saviveiklinių kolektyvų, kurie žinomi ne tik rajone. Tai  Žemaičių Naumiesčio mėgėjų teatras ,,Lamata”,  kaimo kapela ,,Žaliakalnis“, folkloro kolektyvas ,,Pilutė”, moterų vokalinis ansamblis ,,Raskila”.

Veikia Gerumo namai, kurių tikslas - paremti sunkiai besiverčiančius, padėti ištiktiems nelaimės ar sunkios ligos atveju. Kraštiečiai buriasi ir į nevyriausybines organizacijas.

Mąstė apie sausio 13-osios įvykius

Pirmiausia užsukome į Žemaičių krašto etnokultūros centrą. Kolektyvas jau buvo išskubėjęs pietauti. Tik vadovas Valerijonas Krutikovas užkluptas beišeinąs pro duris. Kaip ir visuomet, jis sutiko su šypsena. Sakė, kad nuotaika puiki, nes antradienį organizuotas miestelyje Laisvės gynėjų dienos minėjimas pavyko. Tądien jis vaikščiojo paskendęs savo prisiminimuose,  kai po sausio 13-osios įvykių autobusu kartu su naumiestiškiais vyko į Vilnių, kur žmonės budėjo prie Seimo. „Nuvykę pirmiausia aplankėme žuvusiųjų kapus. Budėjome – vieni žmonės ateidavo, kiti išeidavo. Laukėme, nežinojome, kas bus. Visi buvo vieningi. Kažkaip šiandien galvoju vis apie tuos įvykius.  Manau, tada Maskvos valdžiai pritrūko politinės valios važiuoti ir traiškyti žmones. Gal jie tada tikėjosi, kad lietuviai išsigąs ir patys pasitrauks?  Budėjimai pasiteisino. Beginkliai žmonės – ne teroristai ir į juos negalima šaudyti. Ir šiandien prisimenu, kaip tada buvo šalta. Pasilikau budėti per naktį“, - savo prisiminimais dalijosi V. Krutikovas.

V. Krutikovą pažįsta daugelis naumiestiškių. Jis ir groja, dainuoja, ir kitus šių užsiėmimų moko. Kol su juo šnekučiavomės, grįžo į darbo vietą auksarankė Viktorija Jurkšaitienė. Ji ramiai sėdėjo kabinete ir susikaupusi klijavo žiedlapius - darė neužmirštuolių žiedus, kuriais tądien buvo papuošti Laisvės gynėjų dienos minėjime dalyvavę gardamiškiai.

„Daug čiupinėjimosi atliekant tokius darbus. Bet man tai patinka. Veju ir juosteles, o anūkams mezgu kojines. Dabar klijuoju žiedus ir vis galvoju apie tai, kas vyko sausį prieš 25-erius metus“, - išdavė pašnekovė. Vadovas kuklią moterį gyrė, kad ne tik minėtus darbus puikiai sugeba atlikti, bet ir moka gražiausiais raštais plakatus išgražinti, nuostabiai dainuoja folkloro ansamblyje „Pilutė“. 

Visi gerai nusiteikę

Domėjomės ir kur naumiestiškiai skuba pasigražinti – pasidažyti, apsikirpti, manikiūrą ar pedikiūrą pasidaryti. V. Krutikovas atsakė trumpai: „Važiuojam, parodysiu“. Nuvykome, o pravėrę kirpyklos duris supratome – čia geros nuotaikos tikrai netrūksta. Pirmiausia pamatėme besidarbuojančią kosmetologę Ingą Degutienę. Ji gražino į Žemaičių Naumiestį su savo vyru Antanu Kaminsku atvykusios aplankyti uošvių Skaistės Katauskaitės nagus. Abi moterys sakė, kad jų nuotaikos puikios nuo ankstyvo ryto. I. Degutienė tikino, kad pas juos ateina labai gerai nusiteikę klientai – draugiški, besišypsantys ir dosnūs. „Kaip sutinka klientus, tokie jie ir išeina. Kokiomis nuotaikomis suteikiamos paslaugos, labai daug reiškia“, - pridūrė S. Katauskaitė. Ji šiuo metu studijuoja Danijoje ir Žemaičių Naumiestyje nėra dažnas svečias.

Kol šnekučiavomės, pastebėjome, kad žmonės vis skuba į greta esantį kabinetą, kur taip pat girdėjosi draugiški pokalbiai, juokas. Paaiškėjo, kad ten darbuojasi dvi naumiestiškės – plaukus dažo, kerpa, šukuosenas daro. Radome tik vieną kirpėją Vaidą Paldauskienę, nes jos kolegė Elena Degutienė, kuri kirpykloje dirba daugiau nei 30 metų, buvo išskubėjusi į namus.

V. Paldauskienė gimė ir užaugo Gardame. Į Žemaičių Naumiestį atvyko pries 20 metų, kuomet gavo paskyrimą dirbti šiame miestelyje. Netrukus sukūrė šeimą su gardamiškiu Vaidu ir savo šaknis galutinai įleido Žemaičių Naumiestyje. Įsigijo namus, susilaukė trijų vaikų. „Smagu man čia dirbti. Dabar beveik visus savo klientus puikiai pažįstu, žinau jų gyvenimo istorijas. Manau, mūsų žmonės – nuoširdūs. Tik dabar jaunimas nelabai žino, ko nori“, - kalbėjo Vaida. Ji sakė, kad daug klientų ateina ir rodo savo telefone išsaugotas nuotraukas, kuriose - šukuosenos, kirpimai, kokių jie nori. Anksčiau taip nebūdavo.

Ir čia netrukus pakrypo pokalbis apie sausio 13-ąją. V. Paldauskienė buvo iš tų, kurie skubėjo į Vilnių. Ji budėjo prie Spaudos rūmų. Anot jos, tos dienos rytą prie kavos puodelio visus įvykius prisiminė su vyru ir nutarė, kad jei vėl viskas pasikartotų, lietuviai vėl būtų tokie vieningi, kokie buvo prieš 25-erius metus.

Žemaičių Naumiestis dabar kitoks nei prieš 30  metų

Kad Žemaičių Naumiestis - gražus miestelis, įsitikinęs ir aštuoniasdešimtmetis Petras Šveikauskas. Jis, sėdėdamas kirpėjos kėdėje, sakė, kad čia daug laiko praleido, mat net 30 metų dirbo eskavatorininku. Gimė jis šalia miestelio esančiame Šiaudviečių kaime, o atšokęs vestuves, išsikėlė į Meškinės kaimą. „Žemaičių Naumiestis dabar kitoks nei prieš 30  metų. Tuomet buvo išgeriančių. Jau ta karta išmirė. Liūdna, kad dabar jauni žmonės daug vartoja alkoholio. Viską daro tos pašalpas. Priprato jas gauti, nedirbti. Turi daug laiko ir geria“, - dalijosi mintimis pašnekovas. Jis su žmona ūkininkauja. Praėję metai jam nebuvo labai sėkmingi - nemažą pievos dalį  iškniso šernai, negalėjo pakankamai pašaro paruošti raguočiams. Todėl jau beveik visas karves pardavė, pasiliko tik veršiukus, šunį ir katę. Senjoras su žmona Regina užaugino 3 vaikus ir jau džiaugiasi 4 anūkais. Ilgus žiemos vakarus leidžia žiūrėdami įvairias televizijos laidas.

Daug gražių žodžių apie Žemaičų Naumiesčio bendruomenę ištarė ir miestelio bibliotekininkės Danutė Bružienė bei Nijolė Rimkienė. Moterys labai patenkintos, kad jau darbuojasi renovuotame pastate, kur yra šilta, jauku ir erdvu. Iki tol jos buvo įsikūrusios Žemaičių krašto etnokultūros centro pastato II aukšte, kur visame pastate yra šalta, nejauku, nėra net sanitarinio mazgo.

Savais tapo naumiestiškiai

Bibliotekoje per metus apsilanko daugiau nei 600 skaitytojų. Dabar, kai įsikūrė naujose patalpose, tikimasi, jog šis skaičius žymiai padidės. „Turime ir savotiškų knygnešių. Jie ateina, paima knygas ir turintiems judėjimo negalią artimiesiems neša jas skaityti. Pas tokius žmones skubame ir mes. Nešame jiems knygas į namus“, - kalbėjo N. Rimkienė. Ji nuo 5-erių metų gyvena Žemaičių Naumiestyje, o gimė Sibire. Bibliotekininko darbą dirba daugiau nei 30 metų ir jau neįsivaizduoja, kad kažką kitą galėtų veikti. Labiausiai jai patinka momentas, kuomet skaitytojui reikia patarimo, pagalbos išsirenkant knygą.

Jos kolegė D. Bružienė gimusi Rietave. Baigusi mokslus gavo paskyrimą dirbti Panemunės bibliotekoje, o mažinant darbuotojų skaičių, jai vadovė paskyrė kitą darbo vietą, kuri buvo Žemaičių Naumiestyje. „Atvykusi gyvenau močiučių nuomojamose šaltuose kambariuose“, - prisiminė bibliotekininkė. Atšokusi vestuves su vyru Edvardu, kuris kilęs iš Vanagų kaimo, Priekulės rajone, įsigijo ir namus Žemaičių Naumiestyje. Čia jai buvo sunkiausia pamiršti žemaičiavimą, mat vietiniai gyventojai visai kitaip kalbėjo. Vėliau D. Bružienės mama ne kartą jai priminė, kad žemaičių tarmę visiškai pamiršo. „Dabar savais tapo naumiestiškiai, o grįžusi į Rietavą, jaučiuosi svečiu. Ten daug gyventojų yra pasikeitę“, -  kalbėjo Danutė.

Muziejininkės darbas tinka

Muziejininkė Valentina Pielikienė taip pat džiaugiasi, kad muziejus yra jaukiose, renovuotose patalpose. Čia įvairių eksponatų. Baigusi Vilniaus pedagoginį fakultetą, 1980 metais pradėjo dirbti istorijos mokytoja Žemaičių Naumiesčio žemės ūkio profesinėje mokykloje. Jauna specialistė netrukus buvo pakviesta šokti miestelio jaunimo tautinių šokių kolektyve, kur ir susipažino su vyru Virginijumi. Atšokę vestuves, jie įsikūrė taip pat šioje gyvenvietėje.

Vėliau pedagogė istorijos dalykų mokė Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokinius. Tik prieš metus pradėjo dirbti muziejininke. „Tinka man tas darbas. Vis dar daug naujo atrandu. Vis mokausi ir mokausi“, - atviravo Valentina. Ji pastebėjo, kad  žiemą muziejuje mažiau darbo, o šiltuoju metų sezonu lankytojų netrūksta. Net naumiestiškės savo užsieniečius vyrus atveda parodyti čia esančių eksponatų. Netrukus muziejuje bus vedamos istorijos pamokos. Čia ateis mokytis Žemaičių Naumiesčio gimnazijos auklėtiniai.

V. Pielikienė jau neplanuoja grįžti į gimtuosius Anykščius, nes dabar savais tapo vyro šeima, o jos namai čia – Žemaičių Naumiestyje. „Greitai pripratau prie aplinkos. Naumiestiškiai atrodo uždaresni žmonės, o gimtinėje ir dabar atrodo, kad jie šiltesni“, - tikino pašnekovė.

Užsukome ir į seniūniją, o ten gyvenimas virė lyg skruzdėlyne. Seniūnas Jonas Budreckas sakė, kad visas kolektyvas dieną pradėjo nuo žvakelės uždegimo Laisvės gynėjams. „Vėliau visi susiskirstėme darbus. Vieni išėjo sniego kasti, kiti druskos ant kelių barstyti ir t. t. Keli vyrai išskubėjo malkinę rizikos šeimai tvarkyti, nes patys to negali padaryti, nors yra jauni ir augina tris vaikus. Pats išskubėjau į susirinkimą, kuriame aptarėme daug svarbių dalykų“, - apie dienos darbus pasakojo miestelio šeimininkas. Drauge nuvykome ir sutvarkytos malkinės pažiūrėti. J. Budreckas tuoj pat pastebėjo, kad trūksta spynos laikiklio. Sako, kad užrakinti reikia, kitaip tuoj pat viskas būtų išvogta.

Tądien taip ir nepavyko susitikti su Žemaičių Naumiesčio bendruomenės pirmininke Vilma Bartušiene. Ji teigė, kad negali skirti savo 5 minučių, nes dirba, o dar ir taip su žiniasklaida bendrauti nepageidaujanti.