Bronius Pauža: "Naujas požiūris Pagėgių kraštui gali būti labai naudingas"

Tačiau su socialdemokratu B. Pauža kalbėjomės ne tik apie kaimui  nelengvą laikmetį - norėjome sužinoti, su kokiomis mintimis jis atvyksta į Pagėgius, ką galvoja apie čia  vyraujančias politines tradicijas ir kokių planų turi šiame krašte.

- Pagėgiuose esate pirmoji artėjančių rinkimų kregždė. Dažnai sakoma, kad šį kraštą valdo Komskių šeima. Ar Jūsų nebaugina pagėgiškių palankumas vietiniams politikams?

- Jurbarko ir Skaudvilės kraštą Seime atstovauju jau dvi kadencijas. Kai pirmą kartą atvykau, Jurbarkas taip pat turėjo savo vietinį kandidatą ir daug kas man siūlė nevargti, negaišti laiko rinkimų kampanijai. Bet esu atkaklus žmogus, konkurencija manęs negąsdina, tik norėčiau, kad ji būtų garbinga. 2008 m. Seimo rinkimuose Jurbarke nugalėjau su nedidele persvara, o prieš ketverius metus rinkimus jau laimėjau su 2,5 tūkst. balsų persvara.

Teko girdėti Pagėgius vadinant kunigaikštyste. Nežinau, kiek toks pavadinimas teisingas, gali būti, kad šio krašto žmonės labai pasitiki savo atstovais Seime ir savivaldybėje - juk meras dabar išrinktas tiesioginiai. Vis dėlto kalbėdamasis su žmonėmis stengiuosi suprasti, kas lėmė rinkimų rezultatus ir kaip pagėgiškiai vertina  savo  krašto  politikus. Bet kokiu atveju manau, kad naujas žmogus Pagėgiuose, naujas žvilgsnis, naujas požiūris gali būti labai naudingas šiam kraštui.

Jurbarke, kurį atstovauju, partijų įtaka pasiskirsčiusi tolygiau, ten visi turi savo rėmėjų. Kol kas  nenoriu daryti jokių išvadų, bet ir Pagėgiuose girdėjau įvairiausių nuomonių - nemažai yra manančių, jog permainos būtinos. Kaip bus, pamatysime rudenį, o kad sieksiu Pagėgių krašto gyventojų palankumo, tai tikra tiesa. Lietuvos socialdemokratų partija mane iškėlė kandidatu vienmandatėje Jurbarko ir Skaudvilės apygardoje. Sujungus Jurbarko apygardą su Pagėgiais, automatiškai tapau ir šio krašto žmonių kandidatu.

Jurbarke nesėdėjau rankų sudėjęs, jei mane išrinks, taip pat nuoširdžiai dirbsiu ir pagėgiškių gerovei.

- Esate kaimo žmogus, Seime nuolat teikiate ūkininkams svarbių įstatymų pataisų, bet gyvenimas kaime sudėtingas. Ypač vargsta pieno ūkiai, nemažai jų savininkų skundžiasi atsidūrę ant bankroto ribos. Negi taip jau ir neįmanoma palengvinti žemdirbių dalią?

Nereikia manyti, kad sunkmetis tuština tik Lietuvos ūkininkų kišenes. Dėl Rusijos embargo žemės ūkis išgyvena nuosmukį visoje Europos Sąjungoje. Štai Vokietijoje pernai irgi drastiškai krito žemės ūkio produkcijos, ypač mėsos ir pieno, kainos. Vokiečiai apskaičiavo, kad jų ūkininkams nuo kiekvienos dešros  lieka tik 12 centų.

Seimas ir Vyriausybė visais įmanomais būdais stengiasi sumažinti nuostolius. Negalvokite, kad pernai lengva buvo ES ir nacionaliniame biudžete tam rasti 72 mln. eurų, bet supratome, kad reikia padėti pieno ūkiams išgyventi sunkmetį. Vyriausybė įdėjo daug pastangų ieškodama žemės ūkio produkcijai naujų rinkų - premjero Algirdo Butkevičiaus iniciatyva buvo pradėtos derybos ir sutarta  dėl pieno produktų eksporto į Kiniją. Netrukus paaiškės, ar Lietuvoje užaugintą jautieną valgys japonai. Pagėgių kraštui tai irgi labai svarbu - kiek žinau, užliejamose pievose  auginama nemažai mėsinių galvijų.

Taip, pieno supirkimo kainos Lietuvoje mažos, bet ne Seimas dėl to kalčiausias. Pieno supirkimo kainas stipriai įtakoja pieno perdirbėjai, ne visi sugebantys iki galo integruotis į Europos rinką ir sukurti konkurencingos gamybos. Dėl to užsidarius Rusijos rinkai ir kilo tiek daug problemų.

Kita priežastis - prekybininkai, kurių apetito niekaip negalime sumažinti. Visi žino, kas atsitiko Seime svarstant Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą. Nors dėl visuotinio biurokratų, lobistų pasipriešinimo ir nepavyko priimti dar palankesnių žemdirbiams šio įstatymo nuostatų, bet įstatymas yra, jis veikia ir daugelis žemdirbių pripažįsta jo naudą.

Tokį pat puolimą atlaikė parengtas ir Seimo priimtas žemės pardavimo "saugiklių" įstatymas, ribojantys žemės ūkio paskirties žemės  pardavimą užsieniečiams, kurio rengime aktyviai dalyvavau. Jis padės išvengti žemės ūkio paskirties žemės sukoncentravimo užsieniečių ir stambiųjų žemvaldžių rankose, užtikrins konkurencingą mažesnių ūkių vystimąsi.

Nieko nėra tobulo, todėl pataisas įstatymams diktuoja pats gyvenimas. Vyriausybei apsisprendus remti gyvulininkystę, paaiškėjo, kad dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ploto apribojimo kai kurioms bendrovėms ir ūkininkams sunku išlaikyti turimas gyvulių bandas, o sudaryti ilgalaikes žemės nuomos sutartis šiuo metu praktiškai nėra galimybių.

Kadangi žemdirbiai, deklaruodami pievas ir ganyklas, turi turėti ir ūkinių gyvūnų, manau, jog būtų tikslinga gyvulininkystės ūkiuose susieti žemės įsigijimą ir naudojimą, su sutartinių galvijų skaičiumi. Seimas priėmė mano pasiūlymą netaikyti ribojimų, kai žemė įsigyjama gyvulininkystei  plėtoti. 

-  Visa Pagėgių savivaldybė buvo priskirta nepalankių ūkininkauti žemių teritorijai. Pernai sumažintos išmokos ūkininkaujantiems nederlingose žemėse, žemdirbiai neteko didelės dalies pajamų. Ar tai normalu?

- Kaip žinote, Lumpėnų, Natkiškių, Pagėgių, Stoniškių ir Vilkyškių seniūnijos nuo 2015 m. yra priskirtos prie specifinių kliūčių turinčių, potvynių užliejamų  teritorijų. Pernai dirbantys šias žemes už ha gavo 28 Eur išmoką. Šiemet ši išmoka padidės iki 48,8 Eur. Atkreipiu dėmesį, kad naujasis gamtinių ir specifinių kliūčių turinčių žemės plotų identifikavimo žemėlapis bus taikomas tik nuo 2018 metų, todėl jis dar gali būti tikslinamas pagal naujausius ekonominius duomenis ir turėtų būti derinamas su Europos Sąjungos institucijomis. Sprendimas, ar bus siaurinamas specifinių kliūčių turinčių teritorijų  sąrašas, šiuo metu dar nepriimtas, dėl to nerimauti nėra reikalo.  

- Kokia Jūsų nuomonė apie „sofos“ ūkininkus?

- "Sofos ūkininkais" kaime vadinami dažniausiai pievų valdytojai, nelaikantys gyvulių ir nenaudojantys savo žemių pagal paskirtį. Šią problemą Kaimo reikalų komitete kartu su Žemės ūkio ministerijos vadovais svarstėme daugybę kartų. Žemės ūkio ministerija visais įmanomais būdais stengiasi, kad parama pirmiausia pasiektų realiai ūkininkaujančius, o pasyvūs deklaruojamų plotų valdytojai pradėtų aktyviai ūkininkauti arba vykdytų bent jau minimalią ūkininkavimo praktiką - šienautų, atnaujintų pievas. Gerai agrarinei deklaruojamų plotų būklei palaikyti jiems ir skiriama 12 l/ha dyzelinio kuro norma.

-Kaimas nėra vien žemės ūkis, kaimiškose teritorijose gyvena įvairiausių profesijų žmonės, jiems svarbu ir infrastruktūra, ir kultūra, ir socialiniai dalykai. Ar jau spėjote susipažinti su Pagėgių krašto problemomis, gal jau numanote, kuo galėtumėte prisidėti, jas spendžiant?

- Daugumoje kaimo vietovių problemos panašios, tad Pagėgiai nėra kuo nors išskirtiniai. Pastebėjau, o ir žmonės, su kuriais teko bendrauti, ypač akcentavo, jog gyvenimo kokybę smarkiai smukdo duobėti kaimo žvyrkeliai. Visi norėtų važinėti išasfaltuotais, gerais keliais - prie tokio kelio gyvenant nesijauti atskirtyje, net jei toli seniūnijos centras, kultūros namai ar mokykla.

Kaip nors padėti rasti lėšų keliams asfaltuoti nuo pat pirmos dienos manęs prašė ir jurbarkiečiai. Pasisekė nemažai padaryti. Šiuo metu vyrauja nuostata, kad asfaltuoti galima tik tuos žvyrkelius, kur vyksta intensyvus eismas - per parą pravažiuoja ne mažiau kaip 300 automobilių. Nepritariu šiai nuostatai. Manau, kad visi gyventojai, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, turėtų turėti prieigą prie geresnių kelių. Dar didesnė problema – emigracija. Logiška, kad nelikus gyventojų, nereikės ir kelių, todėl turime visi pasistengti išsaugoti savo vaikus Lietuvoje, nestumti juos uždarbiauti svetur, juolab kad visi žinome, jog niekur niekas dykai pinigų nedalija.

Dirbdamas Jurbarke kasmet gaudavau iki 100 pagalbos prašymų. Nemažai jų būdavo dėl valdininkų nerangumo, atsirašinėjimo, biurokratinio požiūrio į žmones. Esu veiklos žmogus ir kalba apie lėtą tėkmę valdininkų kabinetuose man visada buvo ir yra nepriimtina. Jei tik galėdavau, visada ir visiems padėdavau išspręsti net ir asmenines problemas.

Pagėgiuose esu naujas žmogus ir nesitikiu, kad iš karto būsiu apdovanotas pasitikėjimu. Bet skambučiai ir žmonių prašymas susitikti liudija, jog turėsiu čia ką veikti. Visada maniau ir taip dabar galvoju, kad Lietuva nėra tik Vilniuje, Gedimino prospekte. Net ir labiausiai nutolusiam kampelyje gyvena žmonės, kurių rūpesčiai ir viltys, džiaugsmai ir pastebėjimai man yra svarbūs. Teisingas gali būti tik tada, kai matai ne tik šūsnis rengiamų dokumentų ar priimtų įstatymų, o jauti žmogų ir gali jam padėti.