Užrašas etiketėje – „Bičių medus“, o indelyje – cukraus sirupas?

Tačiau nusipirkęs turguje medaus vaistams dažnas vartotojas suabejoja, ar medus tikras. O gal tai tik bevertis dirbtinis medus, pagamintas iš cukraus? Galbūt tai falsifikatas, gautas pusvelčiui įsigytą kinišką medų sumaišius su rapsų medumi?

Abejones pakursto pardavėjai

Bitininkai kasmet prisuka daug daugiau medaus, nei jo įmanoma suvartoti Lietuvoje. Tačiau už kilogramą medaus sumokėję 5, 6 ar net 7 eurus žmonės dažnai nerimsta manydami, kad tai – klastotė.

Žibalo į ugnį šliūkštelėja ir medaus pardavėjai ar perpardavinėtojai, kone kiekvienam pirkėjui aiškindami, kad medus – „liepų“ arba „dobiliukų“. O juk dažnas miestietis nė nežino, iš kokių augalų bitės suneša medų.

Dažniausiai baltas „dobiliukų“ medus iš tikrųjų būna atskraidintas į avilius iš rapsų laukų.

Nedaro garbės bitininkystei ir tie bitininkai, kurie pirkėjams įbruka surūgusio medaus. Yra ir pardavėjų, kurie kaitintą medų įsiūlo vartotojams kaip šviežią. Bet nėra jokios garantijos, kad toks medus nebuvo perkaitintas – kad neprarado vertingų savybių.

Pravartu skaityti etiketes

„Neneigsiu – būna medaus, kurio kokybe galima suabejoti. Jei medaus etiketėje yra įrašas, kad jo kilmės šalis – „ES ir ne ES šalys“, vadinasi, jis sumaišytas iš įvairių rūšių medaus. O tai neišvengiamai suprastina kokybę“, – sakė bitininkas iš Kėdainių rajono Plinkaigalio kaimo Erikas Augustinavičius.

Pokalbis su juo – apie bitininkų sąžinę, klastotes ir apie tai, kaip perkant medų nepasimauti ant apgavystės kabliuko.

– Žmonėms medus – lyg vaistai. Bet jie būgštauja, kad nusiperka katę maiše, – kad medus suklastotas, pavyzdžiui, per medunešį bitėms pakišus sirupo. Ar tai įmanoma? – paklausiau E.Augustinavičiaus.

– Ir pats girdžiu daugybę kalbų apie tai, kad rinkoje daug falsifikuoto medaus. Bet sunku tuo patikėti. Kam sukčiauti, jei medaus pasiūla smarkiai pranoksta paklausą?  Tiek, kiek medaus išsukama per sezoną, Lietuvoje pakaktų trejiems ar ketveriems metams.

Juk šiais laikais yra daugybė medingųjų augalų. Nėra net ko lyginti su tuo, kas buvo, tarkime, prieš 25 metus.

Mano mama dar sovietmečiu dirbo kolūkyje bitininke. Ji yra sakiusi, kad bičių šeima per sezoną daugiausia galėdavo prinešti iki 25 kilogramų medaus. Tai keliskart mažiau nei šiais laikais.

Bet sovietmečiu niekas neaugino rapsų. Mūsų – Kėdainių rajone niekas neaugino ir grikių. Tik nepriklausomybės metais ūkininkai suskato sėti rapsus, kuriuos pražydusius apgula bitės.

Pasikeitė ir technologijos. Atsirado daugiaaukščių avilių, kurie, augalams pražydus, nugabenami į laukus.

Vietoje nestovi ir bičių veislininkystė. Pavyzdžiui, itin darbščių Karnikos (Carnica – lot.) bičių veislė nėra nauja, bet mokslininkai ir toliau ją tobulina.

Senųjų vietinių veislių bitės iš viso per sezoną įstengdavo sunešti vos 10 kilogramų medaus. Negana to, jos buvo ir labai piktos.

Kurie bitininkai mėgėjai galbūt dar turi išsaugoję jų šeimų, nes tai – lyg tautinis paveldas. Tokiu atveju bitininkystė žmogui turi būti ne verslas, bet pomėgis – jam turėtų nerūpėti bičių produktyvumas.

Ko gero, šios bitės dar dūzgia ir Dzūkijos nacionaliniame parke, kuriame stengiamasi išsaugoti drevinę bitininkystę.

– Ar medų apskritai įmanoma suklastoti?

– Yra tikimybė, kad tai daro perpardavinėtojai, kurie atsigabena medaus iš svetur.

Reikėtų atkreipti dėmesį į etiketes medaus, kuriuo prekiaujama prekybos centruose. Neretai ten būna parašyta, kad kilmės šalis – „ES ir ne ES šalys“.

Tai mišinys, kurį jau galima vadinti falsifikatu. Nes sumaišytas skirtingų bitynų medus nėra geras.

Seniai, sovietmečiu, gal kokiais 1984 metais, mama sakydavo, kad midaus darykla supirkdavo daugybę medaus, nepaisydama jo kokybės. Būdavo ir tokių bitininkų, kurie bites penėdavo cukrumi (o sovietmečiu jis buvo pigus), nes žinodavo, kad pramonininkams ir tokio medaus reikia.

Bet dabar šerti bitėms cukrų? Kam to reikia?

Taip, žiemai būtina bites pamaitinti cukraus sirupu – tai neišvengiama. Bet vasarą penėti vien todėl, kad didesnis būtų medunešis?

Galbūt vieną kartą bitininkas tai ir galėtų padaryti, bet ne daugiau. Žmonės akimirksniu supranta, kokį medų bitininkas pardavinėja. Vieną sykį apgauti antrą  jie pas tokį bitininką nebeateis.

– Būna atvejų, kai perpardavinėtojai žmonėms įsiūlo skysto – šildyto medaus, tarsi jis būtų šviežias. Ar taip jie neiškrečia bitininkams kiaulystės? Ir kaip atpažinti, kad tai tikrai šildytas medus?

– Jei, tarkime, lapkričio mėnesį, juo labiau – žiemą, medus yra skystas, turėtų kilti įtarimas, kad jis šildytas.

Toks pat įtarimas turėtų kilti, jei birželį siūloma tamsaus skysto medaus ir aiškinama, kad jis – grikinis. Nes grikiai žydi vėlai, baigiantis vasarai. O tikras pavasarinis medus būna šviesus, gelsvas ir labai greitai susicukruoja.

– Lietuvoje bitės itin daug medaus suneša iš rapsų. Bet rapsai – vieni tų augalų, kuriuos ūkininkai purškia kenkėjus naikinančiais chemikalais.

Netrūko žinių apie tai, kad chemikalai pažeidžia bičių „navigacinę sistemą“ – jos praranda orientaciją ir nebegrįžta namo. Ar patyrėte dėl to nuostolių?

– Yra buvę, kad vasarą nei iš šio, nei iš to bičių šeimos pradeda mažėti. Buvo galima numanyti, kad tai – augalų apsaugai naudojamos chemijos poveikis.

Bet praėjusiais metais atsirado pokyčių, kuriuos pajutome ir mes, bitininkai.

Uždraudus ES naudoti pesticidus, kurių sudėtyje yra neonikotinoidų, ūkininkai liovėsi sėti vasarinius rapsus. Tie chemikalai buvo naudojami kenkėjams, kurie pragrauždavo rapsų ankštį ir sunaikindavo sėklas, naikinti. Bet kartu labai pakenkdavo bitėms.

Apskritai bet kokia chemija bitėms kenksminga. Nebūtinai ji gali padaryti neigiamą poveikį organizmui. Būna, kad bitės nuo jos gauna kvapą ir jų kitos bitės neįleidžia į avilį.

Ūkininkai dabar sėja tik žieminius rapsus – beria jų sėklas į dirvą rudenį. Tokie rapsai pražysta anksti pavasarį, anksčiau brandina sėklas, todėl jų nespėja užpulti kenkėjai.

Visa bėda, kad bitės po žiemos dar nebūna smarkiai sustiprėjusios. Ir neprineša iš žieminių rapsų tiek daug medaus kiek iš vasarinių.

– Kaip atpažinti, kad medus tikrai yra geras? Ar būtinai medų turi dengti sustingusi puta su vaško likučiais?

– Paprastai dideliame, pramoniniame bityne medaus nespėjama iš karto supilstyti į indelius. Per medunešį darbo yra daugybė, todėl išsuktas medus paliekamas didelėse talpyklose.

Mes savo bityne taip pat pilame medų į kibirus, o žiemą – atšildome ir išpilstome į mažesnius indus. Tačiau turime įrangos, kurią naudojant medus šyla lėtai, jis niekada neužkaitinamas labiau nei iki 40 laipsnių – jo vertingosios savybės nedingsta.

Tačiau išpilsčius tokį medų, ant jo paviršiaus bei ant sienelių nebelieka gliukozės sluoksnio, kuris susidaro, kai stingsta ką tik išsuktas medus.

Apskritai medus nebūtinai turi būti labai kietas. Yra naujų technologijų, pavyzdžiui, vadinamasis kremavimas (skystinimas), kai iškopinėtas medus dar ilgai yra sukamas. Tai darant pasikeičia fizinės medaus savybes. Jis išlieka vertingas, bet kietai nebesicukruoja.

Be to, vėliau, pilstant į parduoti skirtus indelius, tokio medaus nebereikia atšildyti.

– Kodėl medus surūgsta? Tenka girdėti žmones skundžiantis, kad nusipirko medaus, o jis netrukus ėmė putoti ir smirdėti rūgštimi.

– Medų suraugina ir bitininkų, ir pačių vartotojų klaidos. Būna, kad bitininkai iškopinėja medų per anksti, dar nesubrendusį. Ir toks medus surūgsta.

Bet būna, kad ir patys žmonės, dėdami medų į arbatą, jį kabina tuo pačiu šlapiu ar net nulaižytu šaukšteliu.

Medus jautrus drėgmei. Jei meduje drėgmės susikaupia per daug, jis pradeda rūgti.