A. Bendikaitė: „Žinau, esu paskutinė vargšė ir visiems užkliūnu, nors niekieno nė duonos kąsnelio neprašau“

Puoselėja savo naujus namus

Prieš metus prakalbus jai garsiai apie jos problemas, atsirado ne vienas geradaris, kuris moteriai padėjo. Vieni atvežė maisto produktų, kiti – drabužių, treti – baldų...Pernai jos bėdą nupirko ir LRT laida „Bėdų turgus“. Už laidoje skirtą paramą moteris nusipirko Žalgirių kaime nedidelį namą. Už jį dar reikia sumokėti likusią apie 1 400 eurų sumą. Jauna moteris kartu su dukra iki tol, kol atsikraustė į naujus namus, gyveno nudegusiame tėvų namelyje, kurį atstatinėti pradėjo jos brolis Juozas. Palaikio namelio sienos buvo taip pakrypusios, kad, regis, tuoj tuoj užgrius po jį vaikštančiuosius... Namelio viduje irgi iš visų kampų žvelgė skurdas, trūko baldų.

„Dabar mano namas - medinis paprastas namelis. Kai į jį persikrausčiau, jis buvo labai apleistas, net aplinka nesutvarkyta. Virtuvėje brolis sudėjo naujas grindis. Pati viena išsidažiau sienas ir lubas, susitvarkiau aplinką“, - pasakojo Asta.

Praėjusį pavasarį ji viena aplinką papuošė gėlėmis, viena savo rankomis vertekliu susikasė lysves, kur pasodino įvairių daržovių, braškių, aviečių, šilauogių, gervuogių. A. Bendikaitės mėgstamiausios gėlės – rožės, todėl aplink sodybą - daugiau nei 20 jų krūmų. Ji sakė, kad įsigijo ir mažą elektrinę žoliapjovę, kuriai taupė ilgą laiką.

Augina tris šuniukus – Pupą, Pupsę, o trečias ir mažiausias dar vardo neturi. Po namus laksto ir pilkas katinas, kurio vardas Pilkius. Jis itin gerai peles gaudo. Dar turi ir dekoratyvinę žiurkę vardu Cipė. Ir visi augintiniai gerai sutaria, drauge žaidžia. Kalytė ne tik savo mažylį, bet ir katiną maitina. Gyvūnais džiaugiasi ir Astos dukra trylikametė Daina.

Daug streso patiria dėl kaimynų

Atrodo, kad viskas šios moters gyvenime lyg ir gražu. Tačiau taip tik atrodo. Jai labai reikia darbo, nes sudėtinga gyventi tik iš socialinių pašalpų. Visą vasarą žalgiriškė darbavosi – rinko uogas, grybus, juos paruošė žiemai.

Daug streso jai tenka išgyventi ir dėl kaimynų piktų žodžių bei poelgių. Tuomet, kai ji apžiūrinėjo namą, kurį svajojo nusipirkti, atėjo kaimynas, kuris norėjo jį pats pirkti. Tačiau laikėsi savo žodžio ir apleistą namą jo savininkė pardavė vienišai ir daug vargo mačiusiai moteriai. „Labai gera ta namo šeimininkė. Ji žino, koks aš žmogus. Su ja visada sutardavau, pasikalbėdavau nuoširdžiai“, - tęsė pokalbį Asta.

Nusipirkus namuką prasidėjo naujos problemos. Negalėjęs jo nupirkti kaimynas dabar vis stengiasi reguliuoti jaunos moters gyvenimą. „Kartais nelieka nieko kito, kaip darbus padaryti sekmadienį. Pjovėme malkas, atėjo jis ir šaukė, kodėl jam neduodame ramybės. Barė, kad sekmadieniais dirbame. Aš gi malkas pjoviau savo kieme... Kaimynė šuniukus grėblį pasiėmusi vaikė. Nori, kad jorkšyriuką pririščiau prie būdos. Kad jie neišeitų iš kiemo, reikia padaryti naujus vartus, o jiems pinigų neturiu. Neturiu iš kur jų paimti“, - sakė Asta.

Norėjo tik padėti

Sunku vienai moteriai gyventi. Vienai reikia mūru ne tik už save, bet ir dukrą pastovėti. Anot jos, niekas to nesupranta, o tik dar labiau bando pakenkti. Kita kaimynė nesusitaiko su tuo, kad bandžiau padėti kaimynui – jos sūnui. Jam susipykus su mama, Asta ištiesė pagalbos ranką – leido keletą savaičių pagyventi savo namuose, mat juose vietos pakankamai. Nuo tada Astą puola jo motina. Kiekvieną kartą bando pakenkti, vis ją šmeižia nebūtais dalykais – neva priglaudė jos sūnų, kad pinigus „išmelžtų“, nors iki tol pati jo banko kortele naudojosi. Pikta kaimynė net parašus rinko, kad neva jos sūnus jau gyvena pas Astą ir iš jo uždirbamų pinigų ji išlaikoma.

„Priglaudžiau žmogų tik kelioms savaitėms, o ši tą raštą nunešė seniūnui. Net kažkoks susirinkimas buvo, kurio metu sprendė, ar atimti iš manęs mokamas socialines pašalpas, ar toliau jas mokėti. Gerai, kad jų neatėmė. Po to susirinkimo neiškentusi nuėjau pas kaimynę paklausti, kodėl ji taip elgiasi. O ši netrukus parašė pareiškimą policijai, kad aš neva ją užpuoliau, nors iš tiesų ji pati su šluota švaistėsi. Skaudu, kai tokie dalykai vyksta. Juk niekam nieko blogo nedarau, nė pas vieną kaimyną nevaikštau. Tik keletą kartų buvau pas kaimynę kalbėtis, teisybės ieškoti dėl kaltinimų, jog esu pasileidusi ir pan. Klausiau, kodėl mane šitaip žemina. Gal bijo, kad sūnus iš namų neišeitų, nes ją visada išlaikė“, - dėstė pašnekovė.

Nori tik ramybės ir darbo

Dabar iš namų išvytas kaimynas jau išsinuomavo butą, kuriame ir gyvena. Asta neslepia – skauda jai dėl tokių dalykų, tačiau, anot jos, nieko jau nepakeisi. Moteris mano, kad ji niekada negalėtų šitaip šmeižti žmonių. Pasak Astos, ji niekada nekreipia dėmesio, kas pas ką atvažiuoja, o ją visi stebi lyg pro padidinamąjį stiklą.

Moteris sakė, kad ne tik priešų ji turi. Kai pasidaro labai sunku, visuomet kažkoks geras žmogus atsiranda šalia. Pavyzdžiui, Pagėgių palaikomojo gydymo, slaugos ir senelių globos namų direktorė Regina Narušienė nuolat skambina ir klausia, kaip sekasi, kuo gali padėti, išklauso ir pataria. Artėjant mokslų metų pradžiai, ji Astos dukrai atvežė pripirkusi įvairių mokyklinių prekių. Mergaitei stengiasi padėti ir jos mokytoja. Ji savo atžalos drabužėlius atvežė Astai, kad ji turėtų kuo papuošti savo dukrą. Taip pat padovanojo pilną dujų balioną, spinteles, kriauklę. Šiek tiek ir finansiškai parėmė.

Ko dar trūksta A. Bendikaitės gyvenime? „Noriu tik ramiai gyventi, susirasti darbą, kuriame turėčiau dirbti nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro. Žinau, esu paskutinė vargšė, vis užkliūnu, bet niekieno nė duonos kąsnelio neprašau. Kodėl negali mane palikti ramybėje kaimynai... Kodėl net broliui atėjus į svečius ar padėti, esu išvadinama paleistuve. Nesuprantu, ką aš kam gyvenime padariau...“ -  atsidususi ir su ašaromis akyse ištarė moteris.

Nors sakė, kad tik darbo ir ramybės jai betrūksta, tačiau namuose dar reikia daug darbų padaryti. Trūksta net dažų, cemento ir kitokių statybinių medžiagų, kad galėtų pabaigti įruošti savo būstą.