Gydytoja I. Margelienė: „Didžiausias iššūkis - vaikas miršta ir prašo pagalbos, o žinai - jam liko tik kelios valandos“

- Papasakokite apie save, savo šeimą. Ar sudėtinga buvo pakeitus gyvenamąją vietą? Kodėl tai padarėte?

- Esu ištekėjusi. Kartu su vyru Laimiu auginame 2,5 metų dukrytę Jonę. Į Šilutę atsikraustėme vasaros pabaigoje ir manau, jog adaptavomės visai neblogai. Žinoma, rugsėjis buvo sudėtingas: pradėjome lankyti darželį, naujos darbovietės, nauja aplinka... Mes abu su vyru esame kaimo vaikai, tik mokslo ir aplinkybių dėka daugiau nei 10 metų gyvenome Kaune. Nuo pat studijų pradžios žinojau, kad nenoriu didelio miesto, kur eini gatve ir nieko nepažįsti, nėra su kuo pasisveikinti. Todėl, man baigus medicinos studijas ir rezidentūrą, pasirinkome gyvenimą provincijoje.

- Ar nesigailite atvykusi gyventi į Šilutę? Kas čia jums patinka labiausiai? Kas nepatinka?

- Visi klausia, kodėl Šilutė, o aš sakau - kodėl ne? Gražus, ramus kurortinis miestas. Čia pat marios, Rusnė, Ventės ragas, jūra. Be to, mano vyras mėgsta žvejoti, tai šis sprendimas buvo abipusis. Dar nespėjau gerai  pažinti šio krašto žmonių, bet jau pastebėjau, kad tai geri, nuoširdūs žmonės.

- Kokias studijas esate baigusi?

- LSMU, vaikų ligų ir vaikų endokrinologijos gydytoja.

- Kodėl pasirinkote mediciną? Kada sugalvojote tapti gydytoja? Kodėl pasirinkote būti vaikų ligų gydytoja?

- Mokykloje mokiausi labai gerai, todėl galėjau stoti bet kur, bet gerai apsvarsčiau ir nusprendžiau, jog gydytojo profesija bus reikalinga visais laikais, todėl ir pasirinkau medicinos studijas. Esu racionalus žmogus. Pirmaisiais studijų metais sakiau, jog nežinau, kokią sritį pasirinksiu toliau, bet tikrai ne pediatriją. Bet paskutiniame kurse buvęs paskutinis vaikų ligų ciklas, o vėliau praktika internatūros metu vaikų skyriuje. Tai mane sužavėjo. Todėl  nusprendžiau toliau stoti į vaikų ligų rezidentūrą. Ir tikrai nesigailiu.

- Gydyti vaikus – sudėtingiau ar lengviau nei suaugusiuosius?

- Ir vienus, ir kitus gydyti yra sudėtinga. Reikia mokėti prieiti, rasti kontaktą. Gydant vaiką dažniausiai reikia dar mažiausiai su dviem žmonėmis bendrauti. Nepaisant visko, vaikai yra nuoširdesni. Jie greitai suserga ir greitai pasveiksta. O svarbiausia - dažniausiai dar nemoka meluoti.

- Kaip surandate bendrą kalbą su mažaisiais pacientais?

- Per savo praktiką įsitikinau, jog vaikai nemėgsta melo. Stengiuosi sakyti tiesą, elgiuosi kaip su lygiu. Žinokite, jie kur kas daugiau supranta, nei mes galvojame. O jei ką, visada padėtį ištaiso receptas kinderiui arba rekomendacija ledų porcijai, sergant angina.

- Koks buvo didžiausias iššūkis jūsų profesijoje?

- Didžiausias iššūkis buvo rezidentūros metais, budint vaikų onkologijos poskyryje, kai vaikas miršta ir prašo pagalbos, bet tu puikiai žinai, jog jam liko tik kelios valandos...

- Kokias klaidas dažniausiai daro sergančių vaikų tėvai?

- Dažniausios klaidos: nesugirdo vaistų arba per mažą dozę labai karščiuojančiam vaikui; savo nuožiūra pradeda duoti  antibiotikus ir juos bet kada nutraukia; ką tik nusivėmusiam vaikui liepia gerti ir dar labiau suerzina jau ir taip  sudirgusį skrandį, ir toliau sėkmingai vemia; o reikėtų bent pusvalandį po vėmimo palaukti ir tik po to po iš šaukštelio gerti.

- Ar normalu, kad vaikas per metus serga 8-10 kartų? Kodėl taip yra?

- Normalu, jog 2-3 metų vaikas, pradėjęs eiti į darželį, serga 8-10 kartų per metus. Jis pirmą kartą susiduria su kolektyvu ir su tokia gausybe mikroorganizmų. Be to, jam stresas – atsiskiria nuo tėvų. Kiekviena persirgta liga po truputį formuoja imunitetą. Todėl pradėjęs eiti į pirmą klasę, jis tikriausiai nesirgs.

- Dabar daug sergančiųjų įvairiomis peršalimo ligomis. Kokie metodai patys veiksmingiausi gydant gripu ar peršalimo ligomis sergantį mažametį?

- Susirgus vaikui būtina stebėti vaiko būklę - sukarščiavus ar esant piktam, niurzgiančiam duoti vaistų nuo temperatūros (paracetamolio ar ibuprofeno). Jei sloguoja - valyti ir plauti nosytę. Duoti kiek galima daugiau skysčių, bet kokiu pavidalu. Rekomenduojamas vitaminas C ir medus, o  po išprakaitavimo vaiką nuprausti šiltu vandeniu ir nuplauti išsiskyrusius toksinus. O svarbiausia - nepamiršti, jog  kartais mažiau yra daugiau - nepersistengti su sirupais ir mikstūromis.

- Kodėl žiemą reikia kepurės ir šaliko, jeigu medicinos profesoriai sako, kad be šių šiltų aksesuarų užsigrūdinsime?

- Organizmas nemėgsta kraštutinumų. Jeigu namie yra šiltai, o į lauką išeisime be kepurės ir šaliko, spaudžiant šaltukui, tikrai didelė tikimybė susirgti. Prie visko reikia po truputį pratintis ir grūdintis. Nedaryti šoko organizmui. Paprasčiausiai gal nebūtina tik atvėsus orams pulti dėtis pačių šilčiausių kepurių, šalikų ir pirštinių. Vaikai dažniausiai suserga ne nuo peršalimo, bet nuo perkaitimo - suprakaituoja ir vėjas pertraukia.

- Kokias mokyklos disciplinas turėtų gerai išmanyti tie, kurie nori tapti gydytojais?

- Norint būti gydytoju, reikia gerai išmanyti biologiją, chemiją ir matematiką.  O svarbiausia – reikia norėti padėti žmonėms.

- Gydytojai kasdien susiduria su sergančiais žmonėmis. Kaip jūs saugotės nuo ligų?

- Visų pirma aš stengiuosi kiek įmanoma sveikiau gyventi: valgyti gerą sveiką maistą ir jį gaminti pati, grūdintis - kiekvieną rytą prausiuosi po kontrastiniu dušu, daugiau pabūti lauke,  gryname ore – eiti ir pareiti iš darbo pėstute. Pajutusi pirmus simptomus nepamirštu žolelių arbatos ir vitamino C didelės dozės. Svarbiausia - vengiu didelių kraštutinumų.

- Ar tiesa, kad dažniausiai serga pikti ir nelaimingi žmonės?

- Tikra tiesa. Pyktis veikia visas mūsų organizmo sistemas joms kenkdamas. Todėl pikčiurnos dažniau ir sunkiau serga.

- Nuolatiniai gydytojo darbo palydovai – gyvenimas ir mirtis. Kaip jus tai veikia?

- Mes, gydytojai, taip pat žmonės su savo jausmais ir išgyvenimais. Mums, kaip ir visiems, naujai atėjusi gyvybė yra stebuklas ir džiaugsmas. O per ankstyva mirtis užgula pečius ir natūraliai kyla klausimas: „Kodėl? Ar buvo galima to išvengti?“

- Ar tiesa, kad gydytojas turi būti ir geras mokytojas?

- Gydytojas turi būti geras mokytojas, ypač šiais laikais, kai žmonės tokie žingeidūs. Be to, mūsų tikslas turėtų būti ne tik išgydyti ligas, bet ir padaryti viską, kad jų būtų išvengta. Būtina be galo daug kalbėti su žmonėmis ir jiems viską aiškinti. Mums, mediciną baigusiems, aišku, o iš kur paprastam žmogeliui žinoti?

- Ar daug laisvo laiko turite, ką mėgstate veikti?

- Šiuo gyvenimo etapu daug laisvo laiko neturiu ir visą jį stengiuosi išnaudoti buvimui su šeima. Mes mėgstame keliauti po Lietuvą ir niekada nevažiuojame tuo pačiu maršrutu iš taško A į tašką B, jei tai įmanoma.

- Kuo užsiimate norėdama pailsėti?

- Mūsų medikų darbas yra protinis, todėl geriausiai galva pailsi užsiimant fizine veikla. Pavyzdžiui, aš grįžtu į kaimą pas tėvus ir puolu į ūkio darbus. Man niekas taip galvos nepailsina, kaip sukištos rankos į žemę. Žiemą užsiimu rankdarbiais - mezgu, neriu, ir, žinoma, šeimyną lepinu naminiais pyragais.

- Koks jūsų gyvenimo credo?

- Pirma - aš galiu. Antra - šypsena nieko nekainuoja.

- Ko palinkėtumėte sau ir „Šilokarčemos“ skaitytojams?

- Daugiau šypsotis ir bet kurioje situacijoje įžvelgti bent kažką gero.