Pasaulio emigracijos žemėlapyje lietuviai – tarp lyderių

Lietuva šiame valstybių reitinge užima 7-ąją vietą iš karto po Islandijos, kurios 11,7 proc. piliečių gyvena emigracijoje,bet aplenkė Lenkiją, iš kurios emigravę 9,1 proc. piliečių.

Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, net 10 proc. Lietuvoje gimusių lietuvių šiuo metu gyvena ne savo tėvynėje.

Tikroji padėtis – dar blogesnė?

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro atstovė Audra Sipavičienė komentuodama tyrimo duomenis sakė: „Manau, kad šio tyrimo pateikiami skaičiai yra mažesni nei realybėje. Rezultatai turėtų būti sietini ir su tyrėjų taikyta metodika.

Panašu, kad buvo tiriami asmenys, gimę savo tėvynėje, bet išvykę svetur ir veikiausiai dar nepasikeitę pilietybės. Atrodo, kad šis tyrimas galėjo apimti tik visiškai legalius gyventojus.“

Pašnekovės teigimu, per praėjusį dvidešimtmetį Lietuva neteko apie 600 tūkst. žmonių, tai sudarytų beveik 20 proc., nors, tyrimo duomenimis, kitose šalyse gyvena tik 10 proc. lietuvių.

„Papildomų 10 proc. pridėjimas prie pateiktos statistikos gal būtų drąsokas žingsnis, bet prie tyrėjų pateikiamo rodiklio būtų galima pridėti bent 5 proc. Akivaizdu, kad kalbame apie žmones, kurie užsienio šalyse yra registruoti ir nuolat gyvena bei patenka į oficialiąją statistiką“, – sakė A. Sipavičienė.

Anot jos, gali būti, kad esama ir savo išvykimą deklaravusių, bet iš tiesų neišvykusių asmenų arba tokių, kurie išvykimo iš Lietuvos nėra deklaravę, bet didžiąją laiko dalį praleidžia užsienyje.

Pasak A. Sipavičienės, įtakos tyrimų duomenims turi ir pačių gyventojų nenoras, kad kas nors žinotų apie jų faktinę gyvenamąją vietą. „Tyrėjai gali remtis ir surašymų duomenimis, tuomet pagaunami ir vadinamieji „nelegalūs“ gyventojai, bet jie patenka į šiuos sąrašus tuo atveju, kai neturi ko bijoti. Nors surašymų metu gaunami duomenys nėra niekam perduodami, vis dėlto dalis žmonių, kurie verčiasi kokia nors nelegalia veikla, vengia dalyvauti surašyme“, – teigė ji.

Jau aplenkėme Lenkiją

Tyrimas atskleidė, kad Lietuva, kurios 10 proc. piliečių gyvena užsienyje, lenkia kur už save didesnę Lenkiją – mat šios tik 9,1 proc. piliečių gyvena svetur.

„Tarpukario Lietuvoje emigracija buvo taip išaugusi, kad Lietuva buvo antroji valstybė po Airijos, tad tam tikrą emigracijos tradiciją turime. Tai, kad pagal šį aspektą aplenkėme Lenkija, nuostabos nekelia, nes tyrėjai atvaizdavo situacija ne pagal šalių proporcijas, o pagal procentus.

Juk iš tiesų lenkų emigracijos skaičiai yra gerokai didesni nei lietuvių. Bet kai žiūrime į proporciją, kiek emigrantų tenka tūkstančiui gyventojų, tuomet atrodo, kad jų padėtis geresnė. Su lenkais lygiuotis negalime – lietuviai mobilesni“, – kalbėjo pašnekovė.

A.Sipavičienė prisiminė ir kitus gyventojų migracijos tyrimus, pagal kurių išvadas lietuvių migracijos aktyvumas yra gana didelis: „Lietuva paprastai užima gana aukštas vietas, kaip šalis, prarandanti nemažą gyventojų dalį, o Lenkijoje kartais net vyrauja išvykstančiųjų ir grįžtančiųjų pusiausvyra. Noriu pasakyti, kad tai didelė šalis, tačiau žiūrint į proporcijas padėtis atrodo gana nebloga.“

Liuksemburgas ir Meksika – supanašėjo?

Nors Liuksemburgas yra vidutinio Meksikos miesto dydžio valstybė, vis dėlto tyrime šios dvi valstybės pagal užsienyje gyvenančių piliečių skaičių tapo kaimynėmis ir užima šalia esančias vietas. Iš Meksikos išvykę užsienyje gyvena 12,2 proc. piliečių, o štai iš Liuksemburgo – 12,1 proc.

„Šiuo atveju šalių atsiradimą gretą šiame reitinge lemia labai skirtingi veiksniai. Meksikos gyventojai veržiasi Į Jungtines Amerikos Valstijas, ir šiuo atvejų emigracijoje gyvena tikrai gerokai daugiau žmonių, nei skelbia oficialioji statistika. Šiuo metu legalizuoti savo gyvenimą JAV norėtų apie 4 mln. emigrantų, dauguma jų yra meksikiečiai.

Liuksemburgo padėtis kita – tai maža šalis, kurios gyventojai dažnu atveju dirba kitoje valstybėje, tad ir registruojasi ten. Liuksemburgas patenka į daugiausia imigrantų turinčių šalių sąrašą. Pats šalies dydis lemia tokį aktyvų žmonių judėjimą“, – teigė migracijos ekspertė.

Išvažiuoja daugiau nei grįžta

Į klausimą, koks būtent šio tyrimo aspektas kelia daugiausia nerimo, A.Sipavičienė juokavo, kad nerimauti dėl tų lietuvių, kurie gyvena užsienyje ir kuriems gerai sekasi, nevertėtų, bet pačios tendencijos atskleidžia emigracijos iš Lietuvos mastą.

„Emigracija išlieka gana didelė, o grįžtamosios emigracijos rodikliai maži, nuolat netenkame tūkstančių gyventojų. Nors nuo 2010 metų emigracija mažėjo, bet 2014-aisiais jos rodikliai ėmė didėti. Sumažėjo ir grįžtamoji emigracija“, – situaciją komentavo A.Sipavičienė.

Šiuo metu Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras įgyvendina projektą „Renkuosi Lietuvą“ ir konsultuoja norinčius sugrįžti ar jau grįžusius iš emigracijos lietuvius.

„Norinčių grįžti ir jau grįžusių emigrantų klausėme, kas lemia jų sprendimą ar norą grįžti į Lietuvą, su kokiomis problemomis jie susiduria grįžę. Kadangi sugrįžtančiųjų mažėja, o pabėgėlių mes bijome, turėtume pagalvoti, kaip spręsti esamas problemas, nes ima trūkti darbo jėgos ir tam tikrų specialybių atstovų. Turime rasti būdų, kaip susigrąžinti lietuvius“, – kalbėjo pašnekovė.

Emigruoti skatino šaukimas į kariuomenę?

Į klausimą, kas lėmė, kad po 2014-ųjų emigracija pradėjo didėti, o grįžtančiųjų mažėti, pašnekovės teigimu, vienareikšmiškai atsakyti negalima.

„Tikslių duomenų nėra, bet esama įvairių prielaidų. Pagal vieną iš spekuliacijų, emigraciją paskatino įvesta privaloma karinė tarnyba. Kitaip tariant, emigraciją neva dažniau linkę rinktis tie jaunuoliai, kurie tikisi, kad gali būti pašaukti į kariuomenę. Kita priežastis, kurią nurodo išvykstantieji, – Lietuvoje jie nesitiki gerų permainų“, – sakė A.Sipavičienė.

Pašnekovė patikslino, kad grįžti į tėvynę ar ne emigrantai dažnai sprendžia atsižvelgdami į tai, ar šiuo metu šalyje priimami sprendimai turės neigiamą poveikį.

„Emigrantai stengiasi įvertinti ateities perspektyvą savo vaikams, o nuomonės susidarymas priklauso nuo gaunamos informacijos. 2014-aisiais išvyko 36,6 tūkst., o 2015-aisiais – 46,5 tūkst. Tai , kad išvyko net 10 tūkstančių lietuvių daugiau, rodo didėjančią tendenciją, nors ryškios ekonominės ar socialinės priežasties lyg ir nėra“, – teigė A.Sipavičienė.