Aurelija Jakštaitė: „Kai bandau kažką daryti, norisi padaryti tai, ko dar nėra niekas padaręs“

- Papasakokite apie save, savo šeimą.

- Esu gimusi ir užaugusi Vainuto seniūnijos Galnės kaime. Baigiau Vainuto vidurinę mokyklą.  Vėliau įstojau į Klaipėdos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakultetą, įgijau kraštotvarkos bakalauro diplomą. Po to ten pat įgijau magistro laipsnį ir kraštovaizdžio architekto diplomą. Gimiau ir augau, galima sakyti ten, kur prasideda Šyšos upė, o dabar gyvenu ten, kur ji baigiasi. Turiu šaunią šeimą. Dvi mielas dukrytes - Beatričę ir Luizą. Nuostabų ir tvirtą gyvenimo ramstį - Bronių.

- Esate aktyvus žmogus?

- Kai matai aplinką, norisi ją pagerinti, populiarinti, viešinti, kad apie ją sužinotų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – tuo pačiu pritraukti kuo daugiau svečių į Šilutės rajoną. Yra dar daug ką nuveikti. Vokiečių laikraštis „Die Zeit“ tam buvo paskyręs net visą puslapį, o vokiečių televizija NDR parengė nediduką filmuką.

- Esate tautinio paveldo puoselėtoja.

- Mūsų krašto kultūra yra unikali, išsiskiriantis ir Šilutės  rajonas. Dėl savo specifinės praeities yra daug primirštų tradicijų, kurios dabar vėl atkuriamos, toje srityje dirba daug rajono etnocentrų ir muziejų. Nustembu, kai palyginti aukštesnes pareigas užimantys Lietuvos asmenys mūsų kraštą pavadina Žemaitija, jau nekalbant apie eilinius Lietuvos žmones. Todėl norisi, kad visi žmonės žinotų, kur yra Mažoji Lietuva, kokia buvo jos praeitis. Beje, kur aš gyvenau, už kelių kilometrų driekėsi pasienis. Tai iš tėvelio, kuris kilęs taip pat iš tų vietų, būdama maža girdėdavau pasakojimus apie pasienio gyvenimą, gyventojus anapus sienos.

Turiu žvakių liejimo tautinio paveldo sertifikatą, Bronius - žuvienės virimo.

- Liejote didžiausią žvakę. Papasakokite, kaip kilo idėja tai padaryti?

- Kai bandau kažką daryti, norisi padaryti tai, ko dar nėra niekas padaręs. Taip ir kilo ši mintis.  Taip pat ir kaip konkursas „Pamario ilgakasė“, kurį darome kartu su Reda Jurgėliene, profesionalia kirpėja. Norėjosi šio renginio birželio pirmąją - Vaikų gynimo dieną. Tokio renginio Šilutėje nebuvo, o ilgiausių plaukų konkurso iš viso vakarų regione nėra. Tikiuosi, kad šis renginys populiarus. Beje, jau turime kelias užsiregistravusias mergaites šiems metams.

- Kada pirmą kartą išliejote žvakę? Kas paskatino tai padaryti? O gal yra giminėje šiuo amatu užsiimančių?

- Pirmą žvakę išliejau prieš kelerius metus. Norėjosi tai tęsti. Su jų darymo technika pradėjau supažindinti vaikus - darželyje vaikams leisdavau kartu lieti. Jiems tai labai patiko. Dabar vedu edukacines pamokas mokyklose ir turistų grupėms.

- Kaip išliejama žvakė? Kuo skiriasi dabartinė liejimo technologija nuo anksčiau buvusios?

- Žvakės liejimui naudoju tik natūralias medžiagas. Aukščiausia žvakė buvo išlieta iš mano mamos, kuri ankščiau laikydavo bites, surinkto vaško. Naudojamas lininis knatas. Knato storis priklauso nuo ketinamos lieti žvakės storio - storesnė žvakė reikalauja storesnio knato, nes jei bus per plonas - žvakė nespės sudegti – užges, jei bus per storas – žvakė greitai sudegs.

- Jūs esate ir verslininkė. Kuo užsiimate, ką siūlote išbandyti savo klientams?

- Su kaimyne Monika Dobrovolskyte turime sukūrusios internetinį puslapį upaite.lt, ten galima rasti sau tinkamų pramogų pamaryje. Norisi poilsiautojams parodyti unikalų kraštą. Čia galima surasti veiklos senam ir jaunam, keliaujantiems pavieniui ar grupėmis.

- Esate ir gidė. Kaip ja tapote?

- Dirbau Nemuno deltos regioniniame parke. Buvo įgyvendinamas projektas Life+ Aukštumalės aukštapelkės atkūrimas. Čia buvo numatyta viena iš veiklų – gamtos gidų paruošimas, nes tokie gidai mūsų regione yra labai reikalingi.

- Kaip ruošiatės ekskursijoms? Iš kur gaunate medžiagos?

- Ekskursijos medžiagą renkuosi iš knygų, mokslinių straipsnių, pasakojimų, prisiminimų. Pavyzdžiui, mano vyras Šyšos kaime gimęs ir užaugęs, vienas iš nedaugelio tikrųjų šišioniškių, jo senelis kažkurį laiką prižiūrėjo Uostadvario švyturį, kuriame ir gyveno su visa šeima.

- Gal pamenate bent vieną smagų nutikimą, įvykusį jūsų vedamos ekskursijos metu?

- Kiekvienos ekskursijos metu kažkas linksmo nutinka. Stengiuosi, kad išliktų geri prisiminimai, todėl paruošiu mažas dovanėles kiekvienam. Važiuojant autobusu, paruošiu ir mažas užduotėles – klausimus turistams: „Ką žino apie mūsų kraštą?“. Turėjome praėjusią žiemą vieną grupę, kuri norėjo viską išbandyti, tai mes pasiūlėme plaukti ir pievomis, bet kai išaušo ta diena, pievos buvo užšalusios, oras labai vėjuotas ir labai snigo, nors sinoptikai prognozavo visai ką kitą. Tai irklentėmis plaukė Atmatos upe. Labai patiko. Kai valgo tradicinę žuvienę, visuomet klausinėja apie jos virimą ir t. t. Tai visuomet pabrėžiu, kad žuvienė pagal tradicijas yra verdama iš to vandens, iš kurio yra pagauta žuvis. Reakcijų būna įvairiausių, bet tuoj pat nuraminu, kad ta žuvienė virta gerame vandenyje.

- Ar gidui yra svarbu išsiskirti iš kitų? Būti ne tik profesionaliu, bet ir originaliu?

- Tai yra labai svarbu. Nes nuo to priklauso ir rekomendacijos bei kokie prisiminimai išliks.

- Buvote viena iš tų, kuri gaivino krašto paveldą – kapines.

- Kur gyvename – šalia yra kapinės, čia vis užsuka į Lietuvą atvykstantys vokiečių turistai. Ankščiau mes jas taip pat prižiūrėdavome, bet paskui kažkaip rutina nutraukė tą darbą. Šiuo metu kapinės yra šienaujamos, aptvertos, nors ir kitiems skamba juokingai, bet mes švenčiame Kapinių šventę antrąjį liepos sekmadienį. Turiu daugiau planų. Tikiuosi, pavyks juos įgyvendinti. Visuomet padeda ir Šilutės seniūnija, jei iškyla sunkumų tvarkant kapines.

- Ką jums reiškia Rusnė? Ką svajojate joje padaryti gražaus? Kaip ją įsivaizduojate po 10-ies metų?

- Viską, ką darau, darau dėl visų ir nebūtinai Rusnėje. Tik su Rusne daugiau siejasi, nes ji yra šalia. Idėjų yra, bet manau, kad tuo galima pasigirti tik jas įgyvendinus.

- Ar daug laisvo laiko turite? Kaip jį leidžiate?

- Laisvo laiko neturiu daug. Leidžiu įvairiai. Kartais pakanka gerai išsimiegoti ar nueiti į grožio saloną. Vasarą dažnai su šeima plaukiame laivu į Nidą, kartais nuvažiuoju į Aukštumalos pažintinį taką. Būdų atsipalaiduoti yra daug ir įvairių. Nesu prisirišusi prie kažko konkretaus, ką veikti, renkuosi pagal nuotaiką.

- Ko palinkėtumėte skaitytojams?

- Gal trumpai – nebūti abejingiems.