Pokalbis apie donorystę – sudėtingas,kaip ir ligonio gydymas

„Pranešti apie mirtį – nelengvas, su psichologine įtampa susijęs darbas. Toks pat yra ir pokalbis apie organų donorystę“, – apie nemedicininę reanimatologo darbo pusę pasakoja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Anesteziologijos, reanimatologijos ir kritinių būklių centro vadovas profesorius Saulius Vosylius.

Ši ligoninė kasmet paruošia apie 30 donorų, tad pokalbiai su mirusių žmonių artimaisiais nenaujiena. „Pokalbiai visada būna skirtingi, nėra vieno plano ar bendros instrukcijos, kaip tokie pokalbiai vyks, – tęsia mintį profesorius. – Pokalbiai labai priklauso nuo mirusiojo amžiaus. Ar tai vyresnio amžiaus žmogus ir reikia kalbėti su jo vaikais, ar jaunas žmogus ir kalbėti turime su jo tėvais.“

Artimuosius jau būna užgriuvęs netekties skausmas, jų emocijos labai skausmingos, daug sielvarto ir ašarų – gydytojai reanimatologai turi rasti tinkamą laiką pradėti kalbą apie organų donorystę.

Pasak profesoriaus S.Vosyliaus, organų donorystės ir transplantacijos procesas yra didelės komandos darbas. Tai atsispindi net ir pokalbiuose su artimaisiais: „Mūsų ligoninėje yra donorystės koordinatorius, kuris organizuoja donorystės procesą. Jis turi kalbėtis ir su artimaisiais. Tačiau neretai ir aš pats dalyvauju tokiuose pokalbiuose – taip stengiamės parodyti organų donorystės svarbą, pagarbą žmonių sprendimui ir kad tai yra komandinis darbas, o ne vieno gydytojo sugalvotas dalykas.“

„Pastaruoju metu pastebime, kad apie donorystę ir transplantaciją žmonės žino daugiau. Tačiau visada pokalbio metu ne vieną kartą reikia patvirtinti, kad žmogus tikrai mirė, kad jis tikrai neatsigaus. Žmonėms smegenų mirtis yra sunkiai suvokiama. Todėl stengiamės kuo suprantamiau paaiškinti, ką tai reiškia, kodėl nutrūko kraujotaka smegenyse, kodėl nepavyko jos atkurti.

Kartais žmonės paprašo parodyti medicininių tyrimų išvadas, nuotraukas – visada parodome, paaiškiname, – pokalbio su artimaisiais seką pasakoja profesorius. – Niekada neįmanoma numatyti, kiek laiko truks toks pokalbis. Kartais artimieji sprendimą priima greitai, išklausę visų paaiškinimų, o kartais nori pasitarti su kitais giminėmis. Visada gerbiame žmonių nuomonę ir pasirinkimą – nesvarbu, kokį sprendimą jie priims, – sutiks dovanoti organus transplantuoti ar ne.“

Kad žinomumas apie organų donorystę yra išaugęs, liudija tas faktas, kad yra buvę atvejų, kai apie organų donorystę kalbą pradėjo patys artimieji: „Prisimenu atvejį, kai jauno žmogaus tėvai, sužinoję, kad gydytojai konstatavo smegenų mirtį, paklausė, ar jų vaikas gali kam nors padėti. Tai nepaprastai kilnus poelgis, kai išgyvendami siaubingą savo gyvenimo etapą artimieji pagalvoja apie kitus žmones. Pagarba jiems begalinė.“

Būna ir tokių kraštutinumų, kai mirusio žmogaus artimieji neateina į reanimacijos skyrių aplankyti savo giminaičio. Tokiais atvejais, kai nustatoma smegenų mirtis, nėra su kuo kalbėtis: „Tada Nacionalinis transplantacijos biuras su policijos pagalba ieško artimųjų. Taip būna su tam tikro socialinio sluoksnio atstovais, kurie nevengia alkoholio, ateina neblaivūs. Su tokiais žmonėmis apie donorystę nekalbama, jie turi ateiti kitą dieną – kad tikrai suvoktų, ką aiškina gydytojas.“

Gydytojas anesteziologas reanimatologas prof. Saulius Vosylius ligoninės reanimacijos skyriuje dirba jau 25-erius metus. Pasak jo, organų donorystė, donorų ruošimas, apimantis daug procedūrų, vis dar yra tam tikras iššūkis: „Labiausiai motyvuoja tai, kad paruošdami donorą gydome kitus ligonius. Tokia yra gydytojo kasdienybė – kovoti už ligonio sveikatą ir gyvybę. Bet ne visada tai priklauso tik nuo medicinos. Tada organų donorystė turi visai kitokią prasmę – suteikia galimybę padėti kitam žmogui. Ir net ne vienam.“