Šilutiškė Ona Vilkienė ir šiandien atsimena savo išdaigas

Ona gimė vasario 5-ąją Šaukėnų miestelyje, tuomečiame Šiaulių valsčiuje. Buvo penktasis vaikas iš septynių. Augo ūkininkų šeimoje. Todėl nuo pat vaikystės tėvai savo atžalas lenkė prie darbo. Mėgo ji krėsti išdaigas. Anot O. Vilkienės, labiausiai nuo jų kentėjo kaimo bernai. Kai vykdavo pušų sakinimo darbai, ji ne kartą darbininkų nervus išbandė – įlipdavo į pušį ir aukštai pakabindavo jų darbo įrankius, kad šie privalėtų lipti į medį ir juos nusikabinti.

 Moteris prisimena, kad pirmoji jos darbovietė – ūkininko ūkis, kur ji prižiūrėjo šeimininkų vaikus. Vėliau įsidarbino pas ponus, kur  jiems tik maistą gamino.

Pasak Onos, ji, būdama maždaug šešiolikos, neteko savo gimdytojos, todėl tėvas po poros metų parvedė pamotę, kuri nebuvo blogas žmogus.

„Kai dirbau pas ūkininkus, sulaukiau pakvietimo iš draugo šilutiškio p. Petraičio, kuris tuomet vadovavo mokomajam Šilutės tarybiniam ūkiui. Jis kvietė atvykti dirbti į Šilutę. Atvykusi čia apsigyvenau Gaideliuose“, - prisiminė pašnekovė. Čia ji sutiko ir būsimą vyrą Petrą. Pora atšoko vestuves, susilaukė trijų vaikų - dvynukų Onos ir Prano bei Rimo, kuris jau yra miręs.

Jubiliatė neslėpė - dirbo įvairius sunkius darbus fermoje,  o jos vyras nevengė alkoholio. Nors jai darbo netrūko, visuomet daug dėmesio skyrė savo vaikams.

Jubiliatė ir dabar pakankamai savarankiška. Puikiai skaičiuoja pinigus ir mėgsta, kad jai kažkas kažką už juos perka, kad atneštų kasos čekius. Beveik kasdien senolę lanko sūnus Pranas Vilkys su  savo žmona Rita, dukra Ona Marozienė. „Gera mano anyta. Nesipykstam“, - sakė jos marti Rita Vilkienė.

Ilgaamžės Onos širdį džiugina ir 6 anūkai bei 6 proanūkiai. Moteris labai tikinti. Todėl daug laiko skiria poteriavimui. Mėgsta ji ir radijo laidų paklausyti.