Vilkyškiuose gyvena geri žmonės

D. Jurkšaitis Vilkyškių seniūnu dirba šeštus metus. Išsilavinimas – aukštesnysis, baigęs tuometį Šilutės žemės ūkio technikumą. Profesija – technikas mechanikas.

Darius yra gimęs Kentrių kaime, ten praleidęs vos vienerius metus. Toliau visas gyvenimas iki šiol bėga Vilkyškiuose. Tėvas Stanislovas dirbo tarybiniame ūkyje vairuotoju, jo vairuojamas automobilis tuomet buvo vadinamas „šimtakoju“, kuriuo iš Šilutės spirito gamyklos parveždavo gamybos atliekas – gyvulių pašarui naudojamus žlaugtus. Mama buvo namų šeimininkė. Šeimoje užaugo trys sūnūs, Darius - vyriausias. Dabar Dariui – 42-eji. Brolis Dainius gyvena Vilkyškiuose, dirba ugniagesių komandoje. Stasys – Tauragėje, taip pat ugniagesys, dirba Tauragės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Beveik šiuolaikiška realybė (ne pasaka): gyvena trys broliai – du gaisrininkai, trečias – seniūnas...

Žmona Egidija – pradinių klasių mokytoja. Egidija ir Darius užaugino sūnų bei dukrą. Marius studijuoja vadybą Tauragės kolegijoje, dukra Giedrė jau baigusi studijas Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje. Ištekėjusi ir prieš keletą mėnesių su savo vyru Mariumi išvykusi į Norvegiją – gyvena ir dirba sostinėje Osle.

Pasikalbėjome su Vilkyškių seniūnu ir apie jo jaunystę. Darius puikiai tebeprisimena Vilkyškių vidurinės mokyklos, kurioje mokėsi ir ją baigė, direktorių Alvydą Dumbliauską. „Jis buvo reiklus direktorius, griežtas, - pasakojo Darius. – Bet atsiminimai apie jį išliko patys geriausi. Neprisimenu, kurioje klasėje buvau, berods, šeštoje, kai jis kartą mane buvo pasikvietęs „ant kilimo“. Tada išsiaiškino, kad aš nekaltas, todėl jokios bausmės negavau. Buvau normalus mokinys“.

Mokydamasis mokykloje nebuvo abejingas sportui – lankė krepšinio būrelį, vakarais stadione spardė kamuolį - žaisdavo futbolą. Vasarą važiuodavo žvejoti, šis pomėgis išliko ir iki šių dienų. „Ir dabar, kai laisvas vakaras ar savaitgalis, vis vykstu paspiningauti. Sėdėti ant ledo ir taip žvejoti nemėgstu“, - pasakojo Darius.

Tad, seniūne, kokią didžiausią žuvį per savo gyvenimą esate pagavęs? „Tai buvo penkių kilogramų lydeka, pagavau ją Jūros upėje ant gyvo masalo – karosiuko. Užtruko tik apie penkias minutes, kol tą lydeką ištraukiau“, - atsakymas buvo trumpas ir aiškus.

Dabartinis seniūnas prisiminė ir tai, kas dar jam labai patikdavę, kai mokėsi vidurinėje: „Buvo toks kraštotyros muziejus. Klasės valandėlių metu eidavome į tą muziejų – ten būdavo eksponuojami visokie archeologiniai radiniai. Buvo visokių karo veteranų medalių, įvairūs pinigai, rasti mūsų krašte, kareivių šalmai – įdomu, juk mano seneliai, proseneliai taip pat yra tarnavę armijoje“.

Paklaustas, ar, Dariaus nuomone, pasikeitė gyvenimas Vilkyškiuose nuo tų laikų, kai jis buvo mokinukas, iki šių dienų, atsakė: „Kaip Vilkyškių žmonės tada geri buvo, taip ir dabar yra geri. Pastaraisiais metais jų belikę mažiau nei buvo prieš dvidešimt penkerius metus. Bet visi vilkyškiečiai ir aplinkinių kaimų žmonės yra nuoširdūs, labai atviri, su jais lengva bendrauti. Visai nepanašūs į tuos, iš kurių yra kilęs miestelio pavadinimas“.

Deja, kaip ir visur, Vilkyškiuose yra problemiškų šeimų. O jeigu jose yra nepilnamečių vaikų, seniūnas su socialinėmis darbuotojomis lanko tokias šeimas, stebi jų buitį, stengiasi padėti kiek galėdami. Pradedant baldų ir patalynės nupirkimu, malkų parūpinimu. Išmokos už vaikus yra parvežamos į seniūniją, pinigai tokioms šeimoms išmokami tik kartą per savaitę, kai kuriems asmenims pinigai net grynaisiais neduodami – jie apiperkami parduotuvėje, kad maisto ir kitų produktų užtektų visai savaitei. Kaskart atidedama po kelis eurus, už kuriuos, sutaupytus per keletą mėnesių, būtų galima nupirkti malkų, sumokėti už elektrą.

Puiku ir tai, kad tokių šeimų, kurioms reikalinga pagalba, yra tik dešimt. Nesunku suskaičiuoti – kai seniūnijoje gyvena 1 720 žmonių, tai iš viso šeimų galėtų būti apie penki šimtai. Iš 500 šeimų 10 problemiškų šeimų, tai – tik 2 proc. arba kas penkiasdešimta šeima, kuriai pagelbsti kiti asmenys.