Bitininko, medžiotojo P. Bernoto klevo sulos neliko per keletą minučių

Suloje - visa Mendelejevo lentelė

Kad būtų galima sulą išgauti, reikia gręžti medžio kamieną, naudoti tam reikalingus syvus. Pasak R. Bernoto, klevų sula pradeda tekėti anksčiau nei beržų. Sula leidžiama aštriu apie 3 mm skersmens grąžtu išgręžus skylutę, į kurią įkalamas latakėlis. Patariama ją leisti į stiklinį indą, mat tada gėrimas nepraras gerųjų savybių ir skonio. „Klevo sula 100 procentų geresnė nei beržų. Pastarųjų yra skysta lyg vandenėlis. Juk net ant Kanados vėliavos nupieštas klevo lapas. Mano vaikai gyvena netoli šios šalies. Ten klevas labai vertinamas. Net augina kažkokius cukrinius klevus. Iš jo sulos daro sirupą. Klevo sula – tai vitaminų bomba. Šilutiškiai ją tikrai vertina“, - pasakojo septintą dešimtį einantis vyras.

Iš klevo stebuklingojo gėrimo prilaša mažiau nei iš beržo. Iš pastarojo prilaša iki 100 litrų sulos, iš klevo – žymiai mažiau. Anot pašnekovo, klevų sulą reikia gerti šviežią. Vyriškis apie sulos teikiamą naudą daug domėjosi. Suloje, anot naujakuriškio, visa Mendelejevo lentelė: gausu angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų - kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio. Suloje yra ir įvairių rūgščių, betulino, saponinų, eterinių aliejų, fitoncidų. P. Bernotas teigia, jog kiekvieno žmogaus organizmui po žiemos trūksta vitaminų bei mineralinių medžiagų, todėl toks „kokteilis“ žmogui ypač naudingas. Vyras tikina, kad sula vertinama ne tik kaip gėrimas, bet ir kaip vaistas, mat  ji reguliuoja medžiagų apykaitą, skatina audinių atsinaujinimą, stiprina ir valo organizmą - šalina akmenis, druskas, šlakus, toksinus. Sulos patariama gerti visiems, o ypač nusilpusiems žmonėms. Jis pabrėžė, kad sulos kompresai dedami net ant žaizdų.

Jaučia aistrą medžioklei

P. Bernotas – užkietėjęs medžiotojas. Yra Vainuto medžiotojų klubo narys. Kartas nuo karto jam tenka medžioklės metu vadovauti – pavaduoti vadovą. Medžioklės „virusą“ pagavo dar 1983 metais ir iki šiol nuo jo išsivaduoti jam nepavyko. Pašnekovas neslepia – jis gamtos vaikas. „Medžioklė – aistra, buvimas gamtoje, bendravimas su kolegomis, galybė emocijų“, - kalbėjo Pranas. Jis tikino, kad daug nuotykių nutiko per ilgus medžioklės metus. Kartą nušovė briedį. Jį atkėlę po juo rado prispaustą lapę. „Nutiko ir taip, kad stovėjau prasižergęs ir staiga rudoji nėrė pro tarpkojį. Susidūriau ir su vilku. Tas tiesiog puolė į mane. Jei nebūčiau šovęs, tikrai būtų ant manęs šokęs. Yra daug prietarų. Sako, jei sutikai briedį – kreipkis į gydytojus, jei šerną – pirk karstą“, - dėstė pašnekovas. Anot jo, jis viską medžioklėje ramiai apgalvoja iki smulkmenų ir būna labai atsargus. Pranas prisimena, kaip kartą sužeistas šernas puolė jo kolegą, kurį labai rimtai sužalojo. Ne vienam medžiotojui lapės ar usūriniai šunys yra tiesiog į pirštą įkandę. Pats medžioklėje nėra nukentėjęs.

Nemėgsta šilutiškis medžioklės tykojant, mat vienam sėdėti tyloje labai nusibosta. Mėgsta veiksmą. Todėl medžioklė su varovais jam daug įdomesnė, nes šunys ir žmonės šalia.

Bitės dažnai įkanda

Neįsivaizduoja Pranas savo gyvenimo ir be bičių, kurios nuo seno labai gerbiamos. Ir jo tėvai bites laikė. Prisimena, kad būdamas penkerių drauge su gimdytojais prie jų eidavo.

Darbščios bitelės lyginamos su nuoširdžiu, daug dirbančiu, tvarkingu, draugišku žmogumi. Pasak naujakuriškio, dar ir dabar tikima, kad medų kopinėti gali tik geras, nuoširdus žmogus, nes tik tokio bitės skaudžiai negels. Senjoras pabrėžė - šalia bičių nevalia keiktis, bartis ar kitaip netinkamai elgtis, reikia būti tvarkingam, nedvokti alkoholiu, prakaitu.

Medus iki šiol vertinamas kaip liaudiška priemonė nuo įvairių ligų, peršalimo ir kaip sveikas saldumynas. Pranas pataria jį tepti net ant spuogų, nes jis juos puikiai gydo. Taip nuo jų išsivadavo ir jo kaimynas. P. Bernoto apie bites daugybė žmonių klausinėja, prašo įvairių patarimų, kaip jas prižiūrėti ir pan. „Bičių dovanos - labai sveika žmonėms. Pavyzdžiui, bičių duonelė. Jos moteriai reikia dviejų šaukštelių, o vyrui vieno. Tada pora vienas kito visada norės“, - savo gerų santykių receptu pasidalino šilutiškis.

Ne vieną bitininkystės amato išmokė. Džiaugiasi, kad buvę mokiniai sėkmingai medų kopinėja.

Pranas nėra alergiškas bičių įkandimui. Ne kartą per dieną po 50 ar 60 jų jam įkando. „Kartą gaudžiau spiečių. Jis buvo susispietęs ant medžio. Atsinešiau specialų tam maišelį, užsilipau ir lūžo šaka. Kritau žemėn, o ant galvos užkrito visos bitės. Likau juodas. Pasileidau bėgti į mišką, nes tik tankiame miške galima nuo jų pabėgti, kadangi bitelės turi po penkias akis“, - tęsė pokalbį vyras. Jis neabejoja, kad bitininko amato imtis gali ne kiekvienas. Jei bijai bičių, anot jo, nieko padaryti nepavyks.

Bitininkai ilgiau gyvena

Aplink sodybą jis turi pasodinęs net 50 liepų. Jų žiedus surenka ir paruošia arbatai. O ir bitelės iš jų medų kopinėja.

Pranui prie bičių daug padeda žmona Laimutė, kuri matematikos moko Šilutės Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos mokinius. „Bityne žmona kaip vadybininkė, o aš kaip direktorius.  Abu vienas kitam padedame. Turime dabar 50 bičių šeimų“, - džiaugėsi senjoras. Jis girdėjo ne iš vieno, jog bitininkai gyvena ilgiau, nes jų darbe nėra daug streso, priešingai – daug ramybės. Legenda sako, kad Dievas sukūrė visus gyvulius ir leido kiekvienam pasirinkti sau ginklą. Kiškis pasiėmė ilgas kojas, ežys aštrius ir smailius dyglius, šuo aštrius dantis, ožys smailius ragus. Kai atėjo eilė bitei, ji prašė Dievo tokio geluonio, jog kiekvienas gyvulys, kurį ji įgelsianti, mirtų. Bet to ji negavo, atvirkščiai - jei kam nors įgels, pati turės mirti. Taigi, bitės gyvenimo styga nutrūksta greitai.