Žaisdama biliardą Lina „laimėjo“ savo būsimą vyrą

Šiuo metu M. Balčiausko ūkyje – 45 raguočiai ir vienintelis arklys. „Jis yra tėvo palikimas. Kažkaip nuo vaikystės prisirišę prie to arklio, ir vaikai dabar jį mėgsta, - pasakojo Mindaugas. – Vasarą pasikinkome vežimą, susikrauname į jį kuolus, vielą ir važiuojame į ganyklą elektrinį piemenį tverti. Vaikai vairuoja arklį. O aš einu iš paskos – sukalu kuolus ir iškart vielą ištiesiu. Tai padarome vienu važiavimu – tyliai, ramiai, tuo metu pasiklausome paukštelių čiulbėjimo. Užtenka to triukšmo nuo traktorių per vasarą, per šienapjūtę“.

Ūkyje šiuo metu nėra nė vienos melžiamos karvės, kurios pieną pieninei parduotų. Mindaugas sakė anksčiau turėjęs nemažą melžiamų karvių bandą, bet kai pradėjo kristi pieno supirkimo kainos, teko jos atsisakyti. Mindaugas įsidarbino miško darbininku Šiaudėnų girininkijoje, Lina – Šilutėje, viename banke.

Įsikalbėjus apie galvijų supirkimo kainas - gal mėsai juos pelningiau parduoti nei pastaruoju metu visiškai nuvertėjusį pieną – Mindaugas prisiminė, jog dar visai neseniai už jautienos gyvo svorio kilogramą buvo galima gauti apie šešis litus, o dabar jau tik nuo 1,1 euro iki 1,3 euro.

„Bet kada ūkininkas turi didesnį skaičių gyvulių, su tais supirkėjais galima derėtis, - pasakojo Mindaugas. – Galima ieškoti ir surasti kompromisą. Pavyzdžiui, pasikelti kainą kokius dešimt centų, juk yra skirtumas, kai supirkėjas atvažiuoja į vieną vietą ir pasiima dvidešimt galvijų, ir kai jis juos renka skirtingose vietose. O po tuos dešimt centų galima išspausti daugiau – iš viso maždaug kokius porą šimtų eurų, o tai šiandien irgi yra pinigai. Kiti žmonės atlyginimų, pensijų tiek tegauna“.

Ūkį stambinti Mindaugas pradėjo po tėvo mirties, persirašęs ūkį savo vardu. Norėjo dalyvauti Jaunojo ūkininko įsikūrimo paramos priemonėje, bet tada nebuvo finansinio rėmimo. Dabar jis dalyvauja Ūkininko ūkio valdų modernizavimo programoje, kurioje reikia prisidėti 30 proc. savų lėšų. Paramos suma (be PVM) yra 50 tūkst. eurų. Už šias lėšas jau nusipirko traktorių „Valtra“, krautuvą su visais priedais, ritinių plėvelės vyniotuvą ir kitokių padargų. Ši paramos programa vykdoma trimis etapais, iki 2017 metų pabaigos. Dabar viską reikia pirkti už savas lėšas, tad jeigu jų trūksta, Mindaugas eina į bankus, skolinasi, o grąžins tada, kai gaus ES paramos lėšas. Papildomai jokio kito turto bankams įkeisti nereikia, įkeičiama ta pati tuo metu perkama nauja technika. Ir metinės palūkanos nėra didelės – apie 5 proc.

O pinigus, pasak Mindaugo, auginantieji mėsinius galvijus turi kaip reikiant susiskaičiuoti, nebūna kaip pienininkystės ūkyje, kur pinigai mokami kiekvieną mėnesį. Už parduotus galvijus pinigai mokami tik kartą per metus. „Auginti galvijus gal ir lengviau nei melžti karves, - sakė Mindaugas, - bet priežiūros jiems irgi nemažai reikia. Galvijų nesėkliname, bandoje laikome jautį, todėl nežinome tikslių kergimo datų, todėl žiūrime ir laukiame – rodos, ta karvutė jau šiandien veršiuosis, bet kartais tenka išlaukti dar visą savaitę. Todėl tenka vargti abiem su žmona, naktį keliamės ir einame į tvartą pažiūrėti. Juk negalima gyvulio palikti likimo valiai“.

Su Mindaugu juokavome, kad vasarą gyvuliai nereikalauja tokios didelės priežiūros, jų net šerti nereikia, jie yra uždaryti elektrinio piemens aptvare, todėl ūkininko šeima tikrai galėtų kokiai savaitei išskristi pailsėti į šiltuosius kraštus, pvz., į Egiptą. Gerą kaimyną, kuris tas kelias dienas prižiūrėtų galvijus, tikrai surastų... Bet štai Mindaugas prisiminė ir apie nelaimes, aplankiusias jo ūkį. „Užpernai vilkai buvo įsisukę, papjovė porą gyvulių, - pasakojo Mindaugas. – Vieną naktį papjovė vieną didelį jautį, o kitą naktį prie pat namų – mažą veršiuką. Iš jaučio pasirinko pačią geriausią mėsą – kumpį, kito kumpio nepasiekė, kadangi nepajėgė apversti sunkaus galvijo“.

Statybose padėjo giminaičiai

Tėvas paliko Mindaugui dviejų galų namą. Jis jau buvo senas, todėl sūnus nusprendė jį susiremontuoti, atnaujinti. Vieną namo dalį jau atstatė naujai, įrengė šildomas grindis. Kuras, šiuo atveju malkos, nieko nekainuoja – turi nuosavo miško, todėl visą laiką gali gyventi šiltai.

Užteko ir nuosavame miške pasigamintos medienos. Statybos darbuose talkino broliai Rimas ir Stasys. Norvegijoje gyvenantis Jonas padėjo pinigais. Pagelbėjo ir sesuo Rasa su savo vyru Arūnu.

Artimiausi giminaičiai pagelbėjo ir 2014 metų rudenį, kai sudegė Mindaugo ūkinis pastatas.

Ar sunku būti ūkininko žmona?

Tokį klausimą „Šilokarčemos“ korespondentas pateikė Mindaugo žmonai Linai. „Esu gimusi ir augusi Žemaičių Naumiestyje, „ant plento“, esu plento gėlė, - šypsojosi Lina. – Aš visada buvau tas vaikas, kuris važiuodavo į Balčių II kaimą, pas močiutę. Žinojau, ką reiškia karvė, ką reiškia ją šerti, iš kur veršiukas ateina. Aš visą laiką išgyvenau, jutau tą kaimą. Bet kai jau mokiausi dvyliktoje klasėje, galvodavau – Dieve mano, aš tikrai nenoriu gyventi kaime... O gavosi, kaip gavosi... Baigusi Žemaičių Naumiesčio vidurinę įstojau į Stasio Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje, bet praėjus dvejiems metams aš tas studijas mečiau... Galima sakyti – meilė pakišo koją, o ir ta muzika, matyt, ne man buvo skirta. Parėjau gyventi pas Mindaugą, susituokėme“.

Lina pasakojo, kad su Mindaugu susipažino Žemaičių Naumiestyje, šalia dabartinio Žemaičių etnokultūros centro, kuriame ji šiuo metu dirba, buvusioje biliardinėje. „Aš ten mėgdavau žaisti biliardą, kol kartą atvažiavo būrys kažkokių vaikinų iš Juškaičių kaimo, ir Mindaugas buvo tarp jų. Kažkaip uostėme, susiuostėme ir dabar gyvename kartu. Norėjau jį išsitempti į Žemaičių Naumiestį, bet jis taip ir liko savo tėviškėje. Miestelyje jau buvome nusipirkę butą, bet ir jį teko parduoti, grįžti į sodybą kaime“.

Pokalbio pabaigoje Lina ištarė: „O iš tikrųjų kaime jaučiuosi labai gerai. Su mylimu žmogumi visur ir viską galima iškęsti. Tai visiškai ne kančia. Juk manęs čia niekas nelaiko pririšę. Bet yra taip, kad jis žino, jog visada galės į mane atsiremti, o aš į jį“.