Gardamo klebonas Antanas Gylys: „Mokykla visais laikais siejama su valstybės ateitimi“

- Papasakokite apie save.

- Gimiau gražiame  Žemaitijos  kampelyje - Kentų kaime, 4 km nutolusiame nuo įstabiojo Platelių ežero. Buvau ir likau kaimo vaikas, nuo mažumės pažinęs sunkaus darbo skonį ir kolūkinio gyvenimo ypatumus.

- Kodėl pasirinkote kunigo kelią?

- 1972 metais, baigęs Platelių vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno 23-iąją technikos mokyklą. Įgijau kino mechaniko specialybę. Besimokydamas Kaune susipažinau su aktyviu katalikišku jaunimu „Eucharistijos bičiuliai“, tarp kurių buvo jaunuolių, studijuojančių Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Apie galimybę pasukti panašiu keliu mąsčiau nedrąsiai. Neatlikę pareigos tarnauti tarybinėje armijoje jaunuoliai į seminariją patekti negalėjo. Pakliuvau į tankų pulką Kaliningrado srityje. Čia pamažu atėjo suvokimas, kad Dievas rodo tolesnę gyvenimo kryptį. Jis pasirinko mane. Tam labai pritarė mama - gilaus ir šviesaus tikėjimo pavyzdys.

- Ką reiškia būti sielų ganytoju?

- Būti sielų ganytoju reiškia nuolatos jausti didelę atsakomybę prieš Dievą ir  žmones. Ta nuostata susiformavo seminarijoje - gilus tikėjimo tiesų pažinimas.

- Kokie prisiminimai iš kunigų seminarijoje praleisto laiko?

- Nuo pirmos dienos seminarijoje patyriau ramybę, šilumą ir globą. Gyvenome ir mokėmės broliškos bendrystės dvasioje. Grįžęs į gimtinę atostogų, nekantraudavau grįžti atgal. Studijos prabėgo greitai. Aš ir trylika kurso draugų buvome paskirti į parapijas skelbti Kristaus mokslo. Prasidėjo naujų patirčių metas.

- Kokie keliai atvedė į Gardamą? Ar patinka Jums čia?

- 2009 metų liepos 8 dieną Telšių vyskupo ordinaro paskyrimu, Gardamo tikinčiųjų prašymu, gavau paskyrimą į Gardamo Šv. Roko parapiją klebono pareigoms. Apsidžiaugiau. Ši parapija turtinga gražia pastoracine praeitimi. Tai mane įpareigojo ateičiai.

- Esate ir ligoninės kapelionas.

- 2007metų rudenį tuomet buvusio Švėkšnos vyriausiojo gydytojo a.a. J. Vičiaus pastangomis ir Telšių vyskupo paskyrimu gavau ligonines kapeliono pareigas. Tai labai sudėtinga gydymo įstaiga, kurios ligoniai serga dvigubai - pavargęs kūnas ir vaitojanti siela. Jų dalia - nesibaigiantis Golgotos kelias. Čia ypatingai reikalinga Gerojo Samariečio pagalba. Esu dėkingas už visų ligoninės darbuotojų pastangas atliekant sunkias profesines pareigas. Kai Dievas mato jų pastangas, jis tame atpažįsta savo gerumo atvaizdą. Šiame darbe jaučiuosi labai reikalingas.

- Nesate iš tų, kuris sėdi rankas sudėjęs. Jūsų iniciatyva suremontuota klebonija, šalia esanti klėtis, sutvarkyta aplinka. Ar sudėtinga buvo tai padaryti? Ką planuojate nuveikti artimiausiu laiku?

- Dėl parapijoje atliktų darbų nuopelnų sau nepriskiriu. Atvykęs sutikau daug geranoriškų, iniciatyvių parapijiečių, aktyvią pastoracinę tarybą, kurių dėka pavyko įvykdyti vyskupo nurodytus pagrindinius darbus. Ligi šiol stebina seniūnijos, bendruomenės nuolatinė parama ir geranoriškumas visuose reikaluose. Esu dėkingas darbų rėmėjams: vicemerui A. Balčyčiui, P. Juraškai, S. Kazlauskui, Gardamo kaimo bendruomenei „Tenenys“ ir kt. Visų parapijiečių pastangų, aukų ir maldų dėka darbai vyko sklandžiai ir dėl to pasikeitė parapijos aplinka. Šiais metais tęsime darbus bažnyčios viduje - laukia vidaus statulų atnaujinimas, kiti apdailos darbai.

- Esate labai mylimas ir gerbiamas parapijoje. Kaip pavyko tai padaryti?

- Į šį klausimą noriu atsakyti apaštalo Pauliaus mintimis: „Esu nevertas tarnas, atlikau, ką privalėjau atlikti“. O kai ką galėjau ir geriau atlikti.

- Šiuo metu bendruomenėje daug nerimo kelia politikų noras reorganizuoti mokyklą. Ką jūs apie tai manote?

- Manau, kad tai nėra gera mintis. Abejoju, ar tai tinkamas būdas spręsti ekonomines problemas.

- Ką reiškia mokykla kaimui?

- Mokykla visais laikais siejama su valstybės ateitimi. Mūsų visuomenė išgyvena dvasinio nuosmukio laikmetį. Jauni žmonės patiria suaugusių nerimą, jaučiasi nesaugūs, patiria atskirtį, praranda pasitikėjimą suaugusiais. Valstybės stabilumas neatsiejamas nuo jos piliečių dvasinės tvirtybės. Tausokime vieni kitus, o ypač jaunimą. Ir ekonomistai kalba, kad paslauga turi priartėti prie vartotojų, o ne atvirkščiai. Įsiklausykime į kalbančius apie emigracijos priežastis...

- Kuomet bendruomenė susitiko su valdžios atstovais, Jūs pasakėte, kad jei neliks mokyklos Gardame, gal ateityje nebereiks ir bažnyčios. Kodėl taip išsireiškėte?

- Matau tiesioginį ryšį. Lietuvoje mažėja gyventojų, o tai atsiliepia bažnyčios lankomumui. Mažoje bendruomenėje tai labai akivaizdu.

- Jūs turite daug pomėgių. Papasakokite apie juos.

- Mėgstu gamtą, ypač gimtųjų Platelių. Esu senas žvejas mėgėjas. Stengiuosi aplankyti šventas piligrimines vietas. Su amžiumi pomėgių mažėja.

- Ar šiandien žmogus nėra nutolęs nuo Dievo? Kada jį dažniausiai žmonės prisimena?

- Ir taip, ir ne. Ieškantys, mąstantys, tiriantys pasaulio reiškinius Jį suranda, gauna malonių. O abejingieji gilina savo atskirtį su Kūrėjo Išmintimi.

- Ką žmogui duoda tikėjimas?

- Tikėjimas suteikia žmogui gyvenimo prasmę, ramybę, tvirtumą, dvasinę pusiausvyrą mūsų kasdienybės išbandymuose.

- Kaip žmogui rasti sielos ramybę?

- Visų pirma - pabėgti į tylą. Tai gali būti vakaro ramybė kambarėlyje, gavėnios dykumoje, adoracijos valandoje, Šv. Rašto pamokymuose... O tada erdvę užpildys Esantysis šalia. Mes labai skubame visur, bet ne ten, kur būtiniausiai reikia.

Agresyvaus pasaulio apsuptyje linkiu skubėti grįžti per maldą ir atgailą prie Gailestingojo Dievo, išgirsti  nuolatinį šv.Tėvo Pranciškaus raginimą artimo meilei ir gailestingumo darbams.