Negyvieji nemato, kad jų palikuonys jokios sąžinės nebeturi
„Šilokarčemos“ skaitytojas atsiuntė nuotraukų, kuriose įamžintas vaizdas prie Šilutės miesto kapinių. Ten, šalia buitinių atliekų konteinerių, sukrauta kažkam nebereikalingos baldų dalys, rašomasis stalas, durys... Peršasi tokia mintis, lyg tai būtų pasityčiojimas iš mirusiųjų, tose kapinėse palaidotų.
Nesinori patikėti, kad tai kokių nors atėjūnų iš arabų ar kitokių šalių darbas – juk kai kur laidojant mirusiuosius įdedamos įkapės – daiktai, kurie neva gali būti reikakingi amžinybėje gyvenantiesiems.
O gal kažkuris iš šilutiškių prisiminė, t. y. susapnavo senus laikus? Juk įkapės randamos jau akmens amžiaus kapuose. Paprotys dėti įkapes susijęs su tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Iš įkapių dabar galima spręsti apie mirusiojo verslą, laikotarpio visuomenės struktūrą, religiją, ūkio raidą. Kariui į kapą buvo dedami ginklai, amatininkui – amatų, žemdirbiui – žemdirbystės įrankiai. Moterų įkapės daugiausia buvo darbo įrankiai (pjautuvas, verpstukas, adata, yla, žirklės) bei papuošalai. Pasižymėjusius karius ir karo vadus laidojo kartu su kovos žirgais ir puošnia apranga.
Pakomentuoti tokį šiandienos šilutiškių elgesį paprašėme Šilutės seniūno pavaduotojo Algirdo Ivanausko. „Vasarą ten parašėme, kad negalima į konteinerius mesti buitinių atliekų, tik – šiukšles iš kapinių, - piktinosi seniūno pavaduotojas. – Atvežė, atvežė... Teks surinkti... Būna, kad ir naudotų padangų priveža, ir dar kitokų dalykų... Nesuprantu, kokia yra dabar liaudis“.
Įsidėmėkite ir šiuos A. Ivanausko žodžius: „Žmonės jau ir sąžinės nebeturi, net į kapines pradėjo viską vežti. Juk pakankamai mieste yra aikštelių prie konteinerių, galėtų ten nuvežti... Bet, matyt, bijo, kad kas nors nepamatytų, veža prie kapinių ir išmeta. Negyvieji tai juk nepamatys“.