Kintiškė Sigita Kasparavičienė: „Matoma veikla yra tik ledkalnio viršūnė“

- Papasakokite apie save.

- Esu grynakraujė kintiškė, nes čia gimiau. Šeimoje augau kartu su broliu ir seserimi. Aš esu jauniausia. Mano mama visą gyvenimą dirbo Kintų vidurinėje mokykloje anglų kalbos mokytoja, tėvas – darbininku. Esu dėkinga tėvams, kad išauklėjo mane atsakingu žmogumi, nebijančiu darbo, įskiepijo supratimą, kad visoks darbas yra garbingas – svarbiausia dirbti atiduodant visas jėgas ir širdį. Visuomet gyvenome ūkiškai – taigi ir ūkio, ir kaimo darbai man nėra tabu. Gyvenime teko patirti ir sunkių momentų – mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 14 metų. Tuo metu su tėvais gyvenau jau tik aš, taigi teko būti ramsčiu mamai kasdieniuose darbuose. Klaipėdos universitete baigiau psichologijos studijas, po jų dirbau Klaipėdoje. Praėjus metams kartu su vyru grįžome gyventi į Kintus. Sutuoktinis -  taip pat kintiškis. Santuokoje gyvename penktus metus, nors draugavome dar nuo mokyklos laikų. Kartu auginame du sūnus. Vyresniajam sūnui – 2,5 metų, o mažėlis kovo 3-ąją šventė pirmąjį gimtadienį. Taigi, prieš metus savo gimtadienio proga pasidovanojau neįkainojamą dovaną. Abu mūsų berniukai gimę Kintuose. Vyras yra ūkininkas, perėmęs ūkio veiklą iš savo tėvų.

- Ką tau reiškia Kintai?

- Kintai – tai mano namai, kuriuose noriu gyventi pati, čia auginti savo vaikus, dirbti bei pačiai augti kaip asmenybei. Man patinka, kad čia visi vieni kitus pažįstame, galime sulaukti pagalbos, palaikymo ir patarimo. O bendradarbiaudami galime tikrai daug pasiekti.

- Esi visuomenininkė?

- Už visuomeninę veiklą tikriausiai turiu padėkoti savo vyrui. Jei ne jis, kažin ar apskritai būčiau Kintuose. Jau buvau pripratusi prie gyvenimo mieste ir net minties nekildavo sugrįžti į savo gimtąjį miestelį. O kai grįžome gyventi 2012 metų gegužės mėnesį, viskas pradėjo keistis žaibišku greičiu. Jau rugpjūčio mėnesį pradėjau dirbti Šilutės rajono savivaldybės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Kintų filiale vyr. bibliotekininke.

Gruodžio mėnesį, dalyvaujant Kintų bendruomenės ataskaitiniame susirinkime, man pačiai netikėtai buvau pasiūlyta į Kintų bendruomenės tarybą. Dar didesnis netikėtumas, jog buvau išrinkta ir bendruomenės pirmininke. Iki tol nė žalio supratimo neturėjau apie visuomeninę veiklą ir bendruomenėje vystančius procesus. Kartu su bendruomenės tarybos nariais po truputį įsivažiavau į veiklą, jaučiau didžiulį buvusių bendruomenės pirmininkų Dalios Barkauskienės, Andriaus Varno, Pranciškaus Viršilo, seniūno Antano Kliženčio, kitų tarybos narių palaikymą. Tik su jų pagalba išmokau daug apie darbą bendruomenėje ir tik jų dėka esu, kur esu. Mano visuomeninė veikla daugiausia yra susijusi su projektine veikla bei bendruomenės atstovavimu.

- Ką reiškia būti bendruomenės pirmininke?

- Būti pirmininke nėra lengva, tačiau malonu, kai tavimi yra pasitikima ir gali prisidėti prie geresnio, įdomesnio gyvenimo kūrimo Kintuose. Gražioji pusė, manau, yra mažesnė nei ta negražioji. Tai atima daug laiko – tenka ir dokumentus tvarkyti, rašyti bei įgyvendinti projektus, rengti ataskaitas, jas laiku teikti, studijuoti teisės aktus, prisidėti prie renginių organizavimo ir kt. Kartais sulaukiame ir komentarų, jog nieko bendruomenė nedirba. Tačiau ta matoma veikla yra tik ledkalnio viršūnė, o neigiamai dažnai kritikuoja tik tie, kurie apskritai mažai kuo domisi ir be savo namų slenksčio nieko nemato.

- Ar baisu buvo imtis bendruomenės pirmininkės pareigų?

- Žinoma, kad baisu. Juo labiau, kai neturi apie tokias pareigas jokio supratimo. Tačiau kai nori, visko gali išmokti. Tuo labiau, kad Kintuose yra į ką kreiptis, kai reikia patarimo ar pagalbos.

- Kas pasikeitė nuo tada, kai šį vairą paėmėte jūs?

- Manau, kad Kintai pagražėjo. Bendruomenė įgyvendino du svarius projektus – buvo sutvarkyta Kuršių marių pakrantė - renovuotas takas, vedantis į pamarį, pastatytas apžvalgos bokštelis ir kt., įrengta lauko treniruoklių aikštelė, minimali vaikų žaidimo aikštelė. Bendruomenė prisidėjo prie visuomeninių erdvių puoselėjimo. Tačiau nemanau, kad tai mano nuopelnas – tai visų bendruomenės tarybos narių ir aktyvių kintiškių nuopelnas. Taip pat labai svarbu, kad kintiškiai vis dar uoliai gina savo interesus ir nenuleidžia rankų „kovodami” su planuojama naftos gavyba ant marių kranto.

- Ką apskritai tau reiškia bendruomenė?

- Šiuo metu bendruomenė - mano gyvenimo dalis, kaip ir aš jos dalis. Džiaugiuosi, kad Kintuose gyvena draugiški žmonės, norintys, kad Kintai tik gražėtų, tobulėtų, kad juose būtų galima imtis įvairios veiklos – kultūrinės, sportinės ir kt.

- Ar žmonės noriai skuba į pagalbą?

- Vienareikšmiškai - taip. Ypač mokame susitelkti, jei ištinka kokia bėda, stengiamės greitai priimti sprendimus ir juos įgyvendinti. Jei tik prašome pagalbos – į ją visuomet yra atsiliepiama. Galiu sakyti, kad apskritai esame stipri bendruomenė, visos Kintuose veikiančios įstaigos dirba viena kryptimi, bendradarbiaujame ir kartais būna net sunku atskirti, kas čia tas tikrasis iniciatorius ir organizatorius, nes dirbame vieningai. Tiek žmonės, tiek vietos verslininkai visuomet prisideda kas kuo gali.

- Ar dėl visuomeninių darbų nenuskriaudžiate šeimos dėmesiu?

- Pasitaiko visko. Paroje 24 valandos ir kartais miego valandas tenka paaukoti darbui bendruomenėje. Esu dėkinga, kad turiu šalia žmones, kurie skuba į pagalbą – tai ir mano vyras, ir mama, ir uošviai, su kuriais dalinamės vaikų priežiūra, kai man tenka išvykti į susirinkimus, susitikimus ar vykdyti kitą bendruomeninę veiklą.

- Ką apie jūsų užsiėmimus mano vyras?

- Geras klausimas. Vyras gana tolerantiškas, jis supranta, kad tai man yra svarbu ir kad aš pati gerai jaučiuosi dalyvaudama bendruomenės veikloje, jog tai man reikalinga kaip saviraiškos priemonė.

- Jūsų ateities planai?

- Planas – gyventi Kintuose,  toliau, kiek leis galimybės, būti aktyvia bendruomenės veikloje. Tikiuosi vėl įsilieti į darbinę veiklą, nes šiuo metu esu motinystės atostogose. Apskritai didelių planų ateičiai nekeliu. Šiuo metu man patinka tai, kaip gyvenu, ir stengiuosi tai išlaikyti.

- Kaip mėgstate leisti laisvalaikį?

- Pagrindinis mano darbas ir laisvalaikis – šeima. Tačiau stengiuosi surasti laiko paskaityti knygą, susitikti su draugais, porą kartų per savaitę dalyvauti aerobikos užsiėmimuose ir vykstančiuose renginiuose.

- Ar turite kokį nors posakį, kuriuo vadovaujatės?

- Tokio posakio kaip ir neturiu, tačiau stengiuosi visada šypsotis, nes su šypsena veide galima daugiau pasiekti nei su rūškanu veidu. Visuomet stengiuosi būti optimistė ir net bloguose dalykuose įžvelgti bent krislelį gėrio.

- Kaip manote, kas šiandien yra didžiausiais priešas žmogui? Kodėl?

- Manau, kad tai pavydas ir neveiklumas. Pavydas užkerta kelius pamatyti esminius dalykus, o ne tik pasiektą rezultatą ar tai kažkokį fasadą. O neveiklumas verčia tapti rigidiškais. Norėdami ko nors pasiekti, turime domėtis mus supančia aplinka, naujomis veiklomis, naujomis idėjomis. Turime tobulėti, nes tik tuomet galime susikurti gražesnį gyvenimą. Juk retam žmogui gyvenimas viską pateikia ant lėkštutės. O būna ir taip, kad net nuo jos ir pasiimti nesugebame.

- Ko palinkėsite skaitytojams?

- Nebijoti imtis veiklos, prisidėti prie bendruomeniškų iniciatyvų. Sakoma, kad vienas lauke ne karys, tačiau tie kariai po vieną gali sukurti neblogą būrį ir nuveikti naudingų dalykų.