Pasiūlymas valdžiai: Rusnėje teikti intymias paslaugas užsieniečiams

Pažymime, kad šitą interviu V. Stulgienė davė ne kaip valstybės tarnautoja, o kaip Lietuvos Respublikos pilietė.

- Jūsų nuomone, ar pavyks Seimo vicepirmininkui išsiaiškinti, kodėl ta mūsų tauta išmiršta, ir kaip dar galima padėti žmonėms, šiuo metu labai pažemintiems bei nuskriaustiems, kaip visų tokių blogybių išvengti?

- Mūsų ponai, išsidalinę Lietuvą prieš dvidešimt metų, jau turi vilas Ispanijoje, Anglijoje, Italijoje. Mūsų tauta ne taip sau jau išsivaikščiojo, ne pati išsigrobstė – vis  dėlto dar yra žmonių, kurie nori, kad mūsų kraštas būtų patrauklus užsieniečiams. Užkampių užkampis, ką čia turtingam žmogui iš Europos veikti, kai kitur yra tokie pasaulio perlai?

Kaip pedagogų dinastijos atstovė, esu labai susirūpinusi, kur liks išmesti uždarytų rajono mokyklų mokytojai, koks bus jų gyvenimas, likimas atidirbus trisdešimt ir daugiau metų mokykloje, sulaukus garbingo amžiaus. Juk nuo 45-erių metų amžiaus žmonės jau ir versle nelabai tinka.

Seime yra įstrigusios įstatymo pataisos dėl stažinės pensijos, tai aš Seimo nariui siūlau, kad išjudintų tą stažinės pensijos svarstymą Seime. Kad trisdešimt metų išdirbęs mokytojas, bent 55 metų amžiaus gautų tą be galo skurdžią pensiją, kad neatsidurtų gatvėje. Tokį pasiūlymą teikiu Seimo nariui.

- Kas labiausiai liūdina Lietuvoje?

- Labiausiai Lietuvoje liūdina žmonių bėgimas iš šalies. Jeigu per tuos nepriklausomybės metus jau tiek gyventojų netekome, tai kas besirūpins mumis, pensinio „socialistinio amžiaus“ žmonėmis. Ir jaunimo gaila.

Reikėtų mokytojų paklausti, kaip jie jaučiasi stovėdami prieš klasę, kurioje – 30 mokinių. Ir kokiu šiuolaikinių mokinių tramdytoju reikia būti? Jeigu kaimo mokyklų mokytojai jau dejuoja, kad nenusitvarko su 12-17 vaikų... Kokie dabar yra traumuoti išsiskyrusių tėvų vaikai, grįžusiųjų iš kalėjimų... Kartais vieno vaiko klasėje užtenka, kai neįmanoma vesti pamoką... Po kiek minučių galima skirti per pamoką trisdešimčiai vaikų, ir kokia turi būti mokytojo nervinė sistema?

Mano tėvai buvo mokytojai, labai daug turiu giminių, dirbančių aukštosiose mokyklose – ir profesorių, ir dėstytojų, ir docentų, kurie gvildena tas problemas. Taip pat pritariu šalies Prezidentės pasipiktinimui - kokiais balais dabar mokiniai priimami į aukštąsias mokyklas. Kokios tos mūsų aukštosios mokyklos, kad kiekvienas gali jas baigti ir įgyti aukštąjį išsilavinimą. Šilutiškiai kolegos manęs yra klausę – ar lengva tau buvo mokytis aukštojoje mokykloje. Atsakau, kad man tai labai sunku buvo ten mokytis. Kiek kalbų filologams reikėjo mokytis, kiek literatūros perskaityti... Nebuvo kompiuterių, kuriais dabar galima daug ką nukopijuoti. O šiais laikais stoja iš mūsų gimnazijos abiturientai su 4-5 balų vidurkiu ir kalba, kaip lengva aukštojoje mokytis... Kodėl dabar lengva pasidarė studijuoti? Aš manau, kad aukštųjų per daug yra tokioje mažoje Lietuvoje.

Man juokingai atrodo kaimuose – Žemaičių Naumiestyje ir Vainute - veikiančios gimnazijos. Kiek ten turi būti gabių vaikų, kad turėtų aukštos kvalifikacijos specialistai su aukštais įkainiais dirbti tokių gimnazijų klasėse? Kai uždaromos kaimuose pagrindinės mokyklos, tam vaikeliui reikia keltis penktą valandą ryto – tamsioje Lietuvoje, ant tamsaus kelio laukti autobusiuko, kurie nepasiteisino. Gal tikrai tik pagrindinių mokyklų tereikia mūsų kaimuose, ir jų nenaikinkime. Galima ir jungtines klases padaryti, juk ir bendruomenės, seniūnai, net kunigai kovoja, kad tos mokyklos nebūtų panaikintos.

Buvo viešai paskelbta 2016-2020 metų rajono mokyklų optimizavimo programa, perskaičiau ją ir nustebau, kokie ten įrašyti tikslai. Vienas iš jų – prieinamumas ir visuotinumas. O mes kaime naikiname mokyklas – jų prieinamumą! Pažiūrėkime, kurioms mokykloms daugiausia pinigų išleidome ir dabar išleidžiame – tai Švėkšnos dabartiniam „Diemedžio“ ugdymo centrui bei Rusnės specialiajai mokyklai, po 31 tūkst. litų (beveik 9 tūkst. eurų) kiekvienam mokiniui per metus! O tos mokyklos, kurios dabar yra naikinamos, nepatenka į tą sąrašą, kurios turėtų būti naikinamos.

- Kokias mintis jums kelia bene didžiausias ir gražiausias Rusnėje pastatas, kuriame mokosi tik būrelis specialiųjų poreikių vaikų?

- Tai aš Seimo nariui ir pasiūliau, ką mes, išmirštanti ir nykstanti tauta, dar galime parduoti ir ką galime turtingam europiečiui pasiūlyti. Gražus pastatas specialiųjų poreikių vaikams, gražus bendrabutis. Galėtume ten kokį nors parką įsteigti, pagal anglišką ar prancūzišką stilių – pakviestume turtingus užsieniečius į medžioklę, žvejybą. Galėtume ką nors pasiūlyti tame gražiame name – kazino ar intymias paslaugas ir taip legalizuoti šešėlinį verslą. Ką gi išmirštanti tauta begalėtų sumanyti šitoje saloje? Raudonųjų žibintų kvartalas jau yra kitur, gal čia padaryti geltonųjų žibintų salą. Kokį galėtume duoti iššūkį Europai, kuo mes galėtume būti įdomūs? Kokią laisvę galėtume suteikti laisviems Europos žmonėms? Juk jie tiek daug laisvių turi, yra nevaržomi. Aš, aišku, nepasisakau už tą gėjų laisvę. Gal kitokių laisvių reikėtų...

Ką mes tuose krūmynuose ir gatvėse, kuriose belikę tik žilagalviai senukai, galime jiems parodyti? Štai visoje Pakalnės gatvėje gyvena visi aštuoniasdešimtmečiai ir tik vienintelė jauna šeima su mokyklinio amžiaus vaikais. Dabar rugsėjo pirmąją į Rusnės pagrindinę mokyklą beateina tik du, penki pirmokai – mokykla mirštanti, sala miršta.

Ir tie apžvalgos bokšteliai, kuriuos ketinama statyti Rusnės saloje, nemanau, kad ką nors išgelbės. Reikėtų ką nors sugalvoti, kur būtų naujų darbo vietų, o ne vien tik žiūrėti į potvynį. Gal tie turtingi žmonės patys tą estakadą šioje įdomioje vietoje pasistatytų? Kodėl nepaskelbus Europoje kokį nors konkursą, ką dar jie norėtų įdomaus įsirengti šioje saloje, be galo gražioje vietoje?

Jeigu iš tikrųjų tautos darbingiausieji išvažiuoja, liekame be darbo vietų, pats įdomiausias klausimas – ką tada mes begalime pasiūlyti?

- O kokia jūsų nuomonė apie Šilutės žvaigždę, kylančią Europos turizmo žemėlapyje?  

- Kai atvažiuoja pažįstami, artimesni draugai, pradedame jiems aiškinti, kad Šilutės rajonas – tai kylanti turizmo žvaigždė Europos žemėlapyje, nuvedame juos į paplūdimį, kur prie dvokiančių bei užterštų krūmynų jau dvidešimt metų nebegalima prieiti ir pažiūrėti, kas kitame krante darosi, ką jiems galime pasakyti? Ar jie gali maudytis Kuršių mariose? Gal tik Nemune, kur tekantis vanduo? Man tai – liūdnas vaizdelis, kalbant apie valdžios politiką Rusnėje.

Ir kam sakyti, kad tai žvaigždė, kai važiuodama dviračiu dviratininkų takeliu, pylimu, kojos pirštą praėjusią vasarą vos nenusilaužiau? Tai atsitiko Šilutėje, šalia Darbininkų mikrorajono, kur takas žolėmis apaugo ir viena jų įsipainiojo į dviračio pedalą.

Grįžkime prie Rusnės - išdarkyta architektūra, jau tiek merų per tuos kelerius metus keitėsi, bet nė vienam nešovė mintis specialiosios mokyklos vaikų perkelti kitur. Tai svarbu – valdininkai juk turi mąstyti ne tik apie savo, bet ir visų žmonių gerovę.