Potvynių žmonės: duonos į parduotuvę - valtele

Pardavėja Snieguolė Urbonienė, kurios gyvenamasis namas yra arčiausiai Gėgės upės ir ten labiausiai semia potvynių vandenys, pasakojo: „Aš turiu valtelę ir ja plaukiu apie du šimtus metrų į darbą. Man tai yra pramoga. Gaila, kad šiemet nebuvo tokio potvynio, o labai norėjau. Prieš penkerius metus, kai tyvuliavo tas didysis potvynis, prie parduotuvės durų jau buvo apsemtas antras laiptelis. Tuomet plaukdavau iki sankryžos Rusnės link, kad galėčiau valtimi parsiplukdyti į parduotuvę duonos, kuri iki potvynio vandens būdavo atvežama maisto produktų tiekėjų automobiliu. O tuo metu kaimo aštuonbutyje jau skendo visi pirmojo aukšto gyventojai – jie buvo susikraustę pas gimines ar draugus į antrąjį pastato aukštą“.

S. Urbonienė sakė, jog atsisukus vėjui nuo Nemuno pusės būna didžiausia problema, kai vandenys prineša labai daug šiukšlių. Tada žmonės turi pakankamai daug vargo, kol jas surenka. Vien į Snieguolės kiemą atplukdoma tiek šiukšlių, kad reikia ne mažiau kaip dešimties traktorinių priekabų joms išvežti.

„Mano sodas yra truputį žemiau nei kiemas, todėl ne kartą į sodą tokie velėnos luitai buvo atnešti, kad jie mums jau net sapnavosi, - prisiminė moteris. – Kiek buvo visokiausių šiukšlių, kokias kupetas jų sudeginome! Prineša iš visų pievų įvairių sąnašų – lapų, krūmų... Ir dar lapę užmuštą atplukdė tiesiai į kiemą. Paskui jaunimas pasakojo, jog ta lapė dėl pasiutligės buvo nutriušusi ir jie ją užmušę bei palikę ant ledo“.

Kartu su „Šilokarčemos“ žurnalistu Plaškiuose lankęsis Stoniškių seniūnas Ričardas Bartkevičius papasakojo apie ypač galingą potvynio vandenų jėgą: „Potvynio vanduo būna sušalęs, o kai jis tirpsta, ledas pasikelia kartu su dirvožemiu ir didžiuliai velėnos luitai – jie būna 1x1 ir netgi 2x2 metrų dydžio, pareina tiesiai pas gyventojus į kiemus, ant kelių. Ir ta gatvelė bažnyčios link taip pat būna užversta, turime daug darbo, kol viską nuvalome, sutvarkome. O kiemuose patys gyventojai turi pakankamai triūso“.

Snieguolė dar prisiminė: „Mes, sėdėdami valtelėje, tokiomis senoviškomis keturražėmis šakėmės, skirtomis mėšlui pešti, užkabiname luitą, sūnus irkluoja, o aš laikydama tą luitą, tempiame Gėgės link“.

O paprašyta patikslinti, kokių dar šiukšlių atplaukia į jos kiemą, Snieguolė paaiškino: „Oi, neklauskite... Būna ir visokių fotelių, kibirų. Sunku suprasti, iš kur toks turtas atplaukia. Gali būti ir iš anos Nemuno pusės, iš Rusijos. Alaus „bambaliai“ dažniausiai būna lietuviški, o stikliniai degtinės buteliai, negavę prigerti, kakliukais į viršų, - dar nematyti, su rusiškais užrašais“.

Plaškiuose gimusi bei užaugusi Snieguolė viską žino apie šį kaimą, o apie potvynius gali pasakoti ir pasakoti...

Ji sakė dar kaip šiandien matanti vaizdą, kai kaimynas, atsistojęs ant trobos laiptų, laiko rankose meškerę ir jam kuo puikiausiai kimba visokios žuvys. Kartą ir Snieguolė lydeką, maždaug dviejų kilogramų, ištraukė. Mat jos vyras iš vakaro kieme prie beržų tinklo galiuką pririšo, kad srovė nenuneštų, o ryte Snieguolė nuėjo patikrinti, žiūri – lydeka plazda... Tai buvo prieš 17 metų, o dabar, pasak pašnekovės, ir norėdamas nebepagausi, nes viskas jau išgaudyta...

Plaškių aštuonbutyje gyvenantys Irena ir Bronius Kašėtos sakė, kad per paskutinį didelį potvynį vanduo buvo apsėmęs ir namo laiptus. Žmonės į parduotuvę plaukdavo valtimis. O šiaip potvynis daugiabutį apsemia kasmet, bet tik iki kiemo.

„Dar prieš potvynį savo automobilius pasistatome ant kalniuko arba ūkininko Kęsto Stakvilionio kieme“, - pasakojo B. Kašėta.

Ar pasitaiko atvejų, kai žmonės nesuspėja ten automobilius pasistatyti?

„Atsikėlėme vieną ankstų rytą, ruošėmės į turgų važiuoti, einame lauk, - prisiminė I. Kašėtienė. - Vos žengėme koja tamsoje ant laiptų, ir išsimaudėme. Ten vandens jau buvo net iki kelių. Kaimyno ZIL‘as stovėjo kieme, tai šį automobilį  vanduos sėmė iki pusės ratų. O savo lengvąja mašina tą rytą jau niekur nebeišvažiavome“.

B. Kašėta džiaugėsi ir potvynių žmonėms teikiama pagalba: „Atplaukdavo amfibijos, atveždavo maisto produktų, medikamentų. Paprašius kiekvienais metais, potvyniui nuslūgus, seniūnas į mūsų kiemą atveža žvyro, niekada nepasako – ne. Nes kiekvieną rytą atvažiuoja pienvežis pieną surinkti ir taip išmurkdo kiemą, kad kitą pavasarį jį vėl reikia žvyruoti“.

Spausdinti rėmelyje:

Apie trečdalį Stoniškių seniūnijos teritorijos sudaro Nemuno užliejamos lankos. Pavasarį šios pievos pavirsta didžiulėmis mariomis. Seniau lankose buvo 11 dvarų. Tarybiniu laikotarpiu Lazdėnų kaime veikė didžiausias Pabaltijyje žolės miltų gamybos agregatas.

Seniausia gyvenvietė yra Plaškių kaimas. Jo vardas minimas XVI a. istorijos šaltiniuose. Šiame bažnytkaimyje penktadieniais vykdavo dideli žuvų turgūs. Aikštės grindinys išklotas lauko akmenimis. Gėgės upės pakrantėje buvo žvejų laivų prieplauka.

Dabar Plaškiai – graži ir žvejų mėgstama vietovė. Vasarą bei žiemą prie Gėgės upės visuomet pilna žvejų ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš Pagėgių, Tauragės, Šiaulių.