Plaškiuose gyvenanti 90-metė Elena – grafo J. Tiškevičiaus giminaitė

„Karui pasibaigus buvo banditizmo metai., - pasakojo Elena. – Vieni jauni vyrai ėjo į rusų kariuomenę, kiti patraukė į mišką. O ką tame miške valgyti? Galima iš namų atsinešti maisto tik vienai ar dviem dienoms. Du kaimynų Petrauskų sūnūs irgi buvo išėję į mišką, kad nepaimtų į armiją. Prisimenu kaip šiandien – Kūčių vakaras, žiūriu, ateina pas mus Antanas. O jo brolis Kazimieras pora dienų anksčiau iš miško buvo sugrįžęs. Neradęs brolio, ilgai nesvarstė, šautuvą – ant peties, ir iškeliavo į Betygalą rusų pareigūnams pasakyti, kad nori eiti į kariuomenę. „Jeigu brolį paėmė, tai einu ir aš tarnauti“, - tik tiek tepasakė.

Antanas, grįžęs iš armijos, ir Elena 1947 metais susituokė Betygalos bažnyčioje. Galima sakyti, kad jaunavedžiui pasisekė – jis vedė kilmingą merginą, kurios tėvas (o jam – uošvis) Ignacas Tiškus buvo grafo Juozo Tiškevičiaus artimas giminaitis. Agelaičiuose ir aplinkiniuose kaimuose gyveno daug Tiškų, tik Juozas, norėdamas tapti grafu, turėjo pakeisti savo kilmę į lenkiškąją, teko susilenkinti. Ir taip Juozas Tiškevič gavo grafo titulą.

Elenos tėvas I. Tiškus ir grafas J. Tiškevičius buvo pirmos kartos pusbroliai.

Na, o susituokę Elena ir Antanas pradėjo kelionę per Lietuvą, pamario krašto link. Keletą metų gyveno šalia Jurbarko, vadinamajame miškų ūkio kvartale. Sužinoję, kad Klaipėdos krašte yra tuščių sodybų, atsikraustė į Plaškių kaimą. Antanas dirbo traktorininku tarybiniame ūkyje, didžiausiame tuomet pabaltijyje žolės miltų gamybos agregate. Elenos vyras mirė maždaug prie 30 metų. Tame namelyje moteris dabar gyvena viena, iš viso ji čia - jau net 50 metų.

„Šilokarčemos“ korespondentas taip pat susitiko ir kalbėjosi su Šilutėje nuo 1968 metų gyvenančia Elenos dukterėčia Elyte Sukackiene, daugelį metų dirbusia uždarojoje akcinėje bendrovėje „Šilutės hidroprojektas“. Elytė jau yra sulaukusi 70-ies ir už tetą Eleną jaunesnė dvidešimčia metų.

Dukterėčia Elytė pasakojo, kaip grafo J. Tiškevičiaus pirmos kartos pusbrolis Ignacas, jos senelis, ištarnavęs septynerius metus Rusijos Budiono armijoje, grįžo namo. Tuomet kaimas jį labai sunkiai priėmė, nes kai kurie buvę kaimynai ir giminės jau daugelį metų buvo „išsėdėję“ miške.

„Norėjo miško broliai, rezistentai – ne stribai, o banditai -  net galvą Ignacui nukirsti. Jis ėjo arklių parsivesti, tai anie šešias kulkas jam į kojas suvarė, nes jis buvo kaip išdavikas – rusų armijoje tarnavo. Mat tuomet jis, gyvenęs Sibire, visai ne savo noru buvo pasiųstas į armiją. Kaip pats senelis yra sakęs, septynerius metus kariauti - ne juokas. Anot jo, karas su kardais yra baisus karas, - jeigu tu nekerti, tau nukerta galvą“, - senelio prisiminimus dėstė Elytė.

Ir taip jos senelis bei Elenos tėvas Ignacas, kai kaimas jo nepriėmė, - pasak Elytės, - pasinėrė į kitokį gyvenimą – lošė kortomis, pradėjo išgėrinėti. Prasilošdamas kortomis jis iš bankų imdavo paskolas ir užstatydamas savo žemes nemažos dalies jų neteko.

Paskui Elytė dar pasakojo, kad jos senelio bei tetos Elenos tėvo pusbrolis grafas J. Tiškevičius turėjo šešis sūnus ir tris dukras, vienas sūnus – Juozukas – būdamas ketverių metų mirė, liko aštuoni vaikai. Aleksandras ir Feliksas padėjo tėvui atstatyti Palangos rūmus, kuriuos jis buvo įsigijęs aukciono būdu. Mano senelio pusbrolis, grafas J. Tiškevičius iš viso pasaulio vežė medžius ir gražino Palangos rūmų teritoriją. O prieš mirdamas prašė šeimos įvykdyti jo valią – ant karsto uždėti kardą ir skrybėlę.

Elytė išdrįso „Šilokarčemai‘ papasakoti ir apie Elenos vyrą Antaną ne iš gerosios pusės. „Ne Dievo dovana buvo jos vyras, - prisiminė Elytė. – Vaikiukų neturėjo, įsisūnijo vieną iš vaikų namų, bet jis žuvo avarijoje. Antanas kažkuo neišsiskyrė iš kitų vyrų, tuo metu dirbusių Plaškiuose, žolės miltų gamybos agregate. Sakyčiau, kad jis buvo kerštingas žmogus. Jeigu norėdavo ką nors padaryti, tai atlikdavo ir nesąžiningu, nepriimtinu būdu. Jis jai, be abejo, buvo vyras. Ji – paslaugi, visą gyvenimą vargo, ir viskas. Nebuvo kokia nors „pijokė“, norėjo gražiai gyventi, bet vyras buvo sunkaus būdo – ir įžeisdavo ją, ir pan.“.

Užtat judviejų bendro gyvenimo pabaiga nebuvo sunki – vieną rytą Antanas nebeatsikėlė iš lovos, Elena jį rado jau mirusį...