Senjorų gyvenimo kelias: pragaro metai, vargo kelias

Patyrė daug vargo

Salomėja ir Juozapas Mileriai gyvena Pagryniuose. Šie bendraamžiai gimė Šyliuose. Gyveno visuomet greta. Namus skyrė tik vieškelis. Salomėja augo šešių vaikų šeimoje. Jos tėvai darbavosi ūkyje, turėjo 30 hektarų žemės. „Dirbom visi kaip jaučiai“, - prisimena senolė. Juozapo tėvai taip pat ūkininkavo, tačiau labai anksti  mirė. Penki vaikai liko našlaičiais. Gyvenimas taip lėmė, kad Salomėjos mama ir vyresnė sesuo buvo ištremtos, o šeima išvaryta iš namų. Todėl vargas kelyje lydėjo ir juos.

Moteris pramoko siuvėjos amato, todėl eidavo po namus ir ten siūdavo. Už tai ir pavalgyti gaudavo, šiek tiek užsidirbdavo. Tuo metu Juozapas dirbo tuomečiame kolūkyje brigadininku. Teko jam ir sanitaro bei kitokius darbus išbandyti.

Po to, kai atšoko vestuves, Salomėja ir Juozapas apsigyveno vyro namuose Girininkų kaime. Susilaukė penkių vaikų – vieno sūnaus ir keturių dukterų. Melioratoriams nugriovus namą, atsikraustė į Pagrynius, kur iki šiol ir gyvena.

Dabar viena dukra Sigita įsikūrusi Klaipėdoje, dėstytojauja. Kita duktė Aniceta mokytojauja Ukmergės rajone, Žemaitkiemio kaime. Sūnus Rimantas Jurgis visada netoli - gyvena kaimynystėje. Džiaugiasi senoliai savo dukters Salomėjos ir jos šeimos skiriamu dėmesiu bei meile. Su jais drauge dabar ir gyvena.

Pora turi ir devynis anūkus bei tris proanūkius.

Iškentė pragaro metus

Šiuo metu Pašyšiuose gyvenanti Marija Ambrozaitienė daugiau nei 40 metų dovanojo mažiesiems – dirbo pradinių klasių mokytoja dabartinėje Pagėgių savivaldybėje, Bardziūnų kaime. Dabar ji gyvena pas savo dukrą Kristiną Skružinskienę Pašyšiuose.

Jubiliatė gimė Klaipėdos krašte. Buvo keturi vaikai šeimoje. Tėvas dirbo stoties viršininku, o mama rūpinosi vaikais namuose. Šeima bendravo vokiečių kalba. Marija buvo šešerių, kuomet šį pasaulį paliko jos tėvas. Nuo 7 metų pradėjo lankyti mokyklą Mažeikiuose. Sulaukusi šešiolikos, išvyko į Panevėžį, kur dirbo jos brolis. Svetimame mieste ji mokėsi prekybos mokykloje. Baigė ir pedagoginį Klaipėdoje. Su savo vyru Vincentu susipažino netoli Skaudvilės esančiame Petkaičių kaime. Dabar ši vieta vadinama Lybiškiais. Pora atšoko vestuves, susilaukė keturių vaikų. Vyras buvo muzikantas, smuikininkas, grojo kapeloje, įvairiuose renginiuose, šeimos šventėse, dirbo tarybiniame ūkyje brigadininku.

Mokytojų kelius pasirinko ir dukros Vanda bei Kristina. Pedagogu dirbo ir sūnus Alfredas. Tik dukteriai Hilarijai arčiau širdies buvo medicina. „Išgyvenau sunkiai pokario metus. Atlaikiau daugybę tardymų, persekiojimų... 1951-ieji – pragaro metai. Vyras buvo kariuomenėje, o aš viena su vaikais Barzdziūnuose. Į mokyklą užsukdavo miškiniai. Teko net žaizdas teko tvarstyti. Norėjau išvykti į Vokietiją, tačiau vyras tam nepritarė. Todėl ir likau gyventi Lietuvoje. Mano šeima, mano šaknys čia. Dabar aš esu lietuvė“, - kalbėjo M. Ambrozaitienė. Ji iki šiol mielai bendrauja su giminėmis, kurie gyvena Vokietijoje. Puikiai kalba lietuviškai bei vokiškai.

Klausėme, o kur yra ta ilgaamžiškumo paslaptis? Ji tik patraukė pečiais ir priminė, kad giminėje visos moterys ilgai gyvena, tik vyrai keturiasdešimties tesulaukia.