Knyga apie pelkėtyros lopšį – lietuviškai

Pirmoji pasaulyje mokslinė studija apie pelkes parašyta apie Nemuno deltoje esančią Aukštumalos pelkę. Prieš daugiau nei šimtą metų vokiečių kalba parašyta knyga išversta į lietuvių kalbą, tad joje pateikta informacija apie pelkėje vykstančius natūralius procesus dabar pasiekiama visiems. Su ypatingu kruopštumu parengtoje išsamioje studijoje aprašoma aukštapelkė, kuri šiandien gali būti laikoma etalonu pelkių atkūrimu besirūpinantiems gamtosaugininkams – joje aprašoma natūrali, žmogaus veiklos mažai paveikta pelkė.

Sumanymas paskelbti K. A. Vėberio monografiją lietuvių kalba kilo dabartiniams Aukštumalos pelkės tyrinėtojams ir Lietuvos gamtos fondo specialistams rengiant LIFE+ programos projektą „Aukštumalos aukštapelkės atkūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“. Projekto vadovas Nerijus Zableckis įsitikinęs, kad knygos išleidimas yra reikšmingas įvykis mokslininkų bendruomenei: „Lietuvoje dažnai trūksta pradinės informacijos apie vertingas gamtines teritorijas. Priešingai nei, tarkime, Švedijoje, negalime bet kada prireikus iš archyvų ištraukti XVI-XVII a. žemėlapių. Šiame 1902 m. publikuotame mokslo veikale surinkta labai tiksli informacija apie tuometinę pelkės būklę. Iš jos galime sužinoti, kaip ši pelkė atrodė dar nepaliesta žmogaus veiklos, kokia anuomet buvo jos augalija, kraštovaizdis. Lygindami šią informaciją su šiandienine pelkės būkle, galime labai aiškiai matyti per šį laiką pelkėje įvykusius pokyčius. K. A. Vėberio aprašyta pelkė mums yra tartum nuoroda, kokios pelkės būklės turėtume siekti atkurdami pelkę“, - sako Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Nerijus Zableckis.

Projekto metu numatyta užtvenkti išlikusią aukštapelkės dalį sausinančius griovius ir taip sukurti palankesnes sąlygas kiminams bei kitiems aukštapelkėms būdingiems augalams augti, skatinti durpėdaros procesą, stabdyti durpių klodo skaidymąsi, mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą; 100 ha plote kertama aukštapelkei nebūdinga augmenija. „Tai padės pagerinti Aukštumalos telmologiniame draustinyje saugomos aukštapelkės būklę, tiesa, ji, deja, jau niekuomet nebetaps tokia, kokią ją prieš 114 metų dar spėjo aprašyti K. A. Vėberis. O kokia ji buvo daugiau nei prieš šimtmetį, Jūs sužinosite skaitydami šią knygą“, - taip į knygos skaitytojus įžanga kreipiasi dr. Romas Pakalnis, daug laiko ir energijos skyręs Aukštumalos moksliniams tyrimams, kurį tarptautinė mokslininkų bendruomenė žino kaip „tą laimingąjį žmogų, kuris dirba Aukštumaloje“.

Apie šią knygą mokslininkas sakosi žinojęs dar jaunystėje, tačiau anuomet nesupratęs jos svarbos ir reikšmės. Vėliau siekė, kad šiam reikšmingam mokslo veikalui būtų parodytas deramas dėmesys. Padėjo ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės: durpių kasybos verslo atstovų susidomėjimas pelkės atkūrimu – socialiai atsakingo verslo paramos dėka mokslininkai galėjo imtis mokslinių tyrimų ir eksperimentų pelkėje. Atsirado tvirtų R. Pakalnio pasekėjų - dr. Jūratė Sendžikaitė, lietuviškojo knygos leidimo mokslinė redaktorė, ir dr. Leonas Jarašius. Mokslininkas įsitikinęs: jei ne dešimtmetį vykdyti moksliniai tyrimai pačioje pelkėje, ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos. 

„Mums riečiasi nosys pagalvojus, kad šis svarbus mokslo įvykis yra susijęs su Lietuva, bet čia tėra menkas lietuvių nuopelnas. Knygos autorius apie lietuvius rašė: malonus, bet mažiau energingų žmonių tipui priskiriamas lietuvis pasirodė esąs nepakankamai pajėgus tapti šios ar panašios pelkinės dykros viešpačiu, kaip kad atkakliai savo tikslo siekiantis žemutinis saksas šiaurės vakarų Vokietijoje“, - pasakoja knygą iš vokiečių kalbos vertusi biomedicinos mokslų daktarė Dalytė Matulevičiūtė. Pasak jos, anuomet Aukštumalos pelkė, skirtingai nuo nusausintų ir žemės ūkiui naudojamų šiaurės vakarų Vokietijos aukštapelkių, buvo dar mažai paveikta žmogaus, todėl ir buvo pasirinkta tyrimams. Šia knyga K. A. Vėberis griovė iki tol vyravusias pelkėtyros mokslo nuostatas. Iki tol buvo manoma, kad norint suprasti pelkės kaip ekosistemos sandarą, funkcionavimą, būtina ištirti kuo daugiau pelkių, tačiau neskirta dėmesio išsamiems tyrimams. Dėl to iš negausių paviršutiniškų duomenų darant apibendrinimus, būdavo daug spekuliacijų, keliamos nepagrįstos hipotezės. Pavyzdžiui, pelkėje atlikus gręžinį, grąžtui atsirėmus į vieną kamieną, buvo daroma išvada, kad tam tikrame gylyje yra ištisinis medžių sluoksnis, taigi pelkė išsivystė iš miško. Iš tiesų tas vienas grąžto pasiektas medis galėjo būti vienas iš nedaugelio pelkėje augusių medžių. Tai suprasdamas K. A. Vėberis teigė, kad nors bendriems dėsningumams išaiškinti ir svarbu apžiūrėti kuo daugiau pelkių, bet būtina bent vieną pelkę ištirti detaliai. Jis pasirinko Aukštumalą.

 „Daugeliui kyla klausimas, ar galima Vėberio aprašytą pelkę lyginti su šiuolaikine Aukštumala – juk nuo to meto daug vandens melioracijos grioviais nutekėjo. Žinoma, šiandien nuvykę į Aukštumalą neberasime Vėberio aprašytos pelkės šlaito ir klampynių, dabar jų vietoje ant mineralizuotų durpių klodų ošia berželiai, smarkiai apsausinti juodalksnynai. Ir pelkės apylinkių augalija labai pasikeitusi, gerokai sumažėjęs pačios aukštapelkės plotas. Tačiau iki šių dienų išliko knygoje aprašytos paprastosios pušies pelkinės ekologinės formos. Knyga padeda suprasti, kaip pelkė funkcionuoja, kodėl nepaisant sausinimo jos likučiai dar tebėra gyvi, kas joje yra nepavaldu laikui, o kas yra negrįžtamai sunaikinta dėl ilgalaikio sausinimo“, - sako knygos vertėja, biomedicinos mokslų dr. Dalytė Matulevičiūtė. Kaip sakė pats knygos autorius, „kol egzistuoja natūrali augalija, tol pelkė tam tikra prasme yra panaši į lėtai pulsuojantį ir į iššorinius poveikius savitu būdu reaguojantį organizmą. Kai tik ji sunaikinama, prasideda stagnacija ir nuolatinis nykimas“.

Išvertusi ne vieną dešimtį mokslinių veikalų, D. Matulevičiūtė prisipažįsta dar niekad taip nesižavėjusi autoriaus genialumu. Tačiau tai buvo ir pirmas kartais, kai retsykiais jai norėjosi keiksnoti autorių – iš kantrybės ją vedė itin manieringas XIX pabaigos aristokratų kalbos stilius ir griozdiškos sakinių konstrukcijos – kai kurie sakiniai tęsėsi po 13 eilučių, tad nespėjus perskaityti sakinio pabaigos jau buvo sunku prisiminti pradžią. Ji tikisi, kad pavyko ne tik pačiai suprasti, bet ir suprantamai perteikti informaciją skaitytojams lietuvių kalba.

K. A. Vėberio drąsa prieštarauti tuo metu vyravusioms mokslinėms nuostatoms žavisi ir knygos lietuvių kalba mokslinė redaktorė dr. Jūratė Sendžikaitė. Knygos pristatyme ji pasakojo, kad Vokietijoje, Berlyno apylinkėse gimęs ir augęs būsimasis profesorius mokslo žinių sėmėsi Berlyno, Viurcburgo ir Strasbūro univesitetuose, privačiai mokino matematikos ir aritmetikos, dėstė Hohenvesteldo žemės ūkio kolegijoje, o vėliau – net 30 savo gyvenimo metų skyrė įvaioriapusiams pelkių moksliniams tyrimams, dirbdamas Bremeno pelkių tyrimo stotyje. Didžiąją laisvalaikio dalį skyrė botaniniams tyrinėjimas, domėjosi geologija, o įgytas įvairiapusis išsilavinimas jam labai pravertė vykdant mokslinius tyrimus, taip pat ir Aukštumaloje. 1909 m. K. A. Vėberiui suteiktas profesoriaus titulas.

Dar niekada anksčiau vienos pelkės tyrimams nebuvo skirta tiek daug laiko: didžioji darbų dalis atlikta 1898 m. vasarą, iki kitų metų rudens medžiaga buvo analizuojama, dar kartą į pelkę 1900 m., vasarą mokslininkas vyko siekdamas užpildyti pastebėtas informacijos spragas. Informacija buvo renkama daugybe skirtingų metodų, o mokslininko kruopštumo ir surinktos informacijos tikslumo vertėtų pasimokyti šiuolaikinių mokslo veikalų autoriams. Taip surinkta išsami informacija leido ne tik apibūdinti pelkės būklę, leido padaryti pagrįstus apibendrinimus, atsiskleidžiančius ne tik Aukštumalos, bet ir apskritai aukštapelkės eksositemos raidą, žmogaus veiklos poveikį jai. Nustatyti dėsningumai nepavaldūs laiko tėkmei – tai, kas parašyta monografijoje, galioja ir dabar.