Gydytoja pataria, kaip kovoti su nuolatiniu nuovargiu

Dažnai bendraujant su žmonėmis tenka išgirsti žodį „pavargau“. Kartais atrodo, jog tai tampa rutina – dirbti iki išsekimo, skųstis laiko trūkumu, nuolatiniu nuovargiu…

Visų pirma noriu apibrėžti, kas yra nuovargis. Nuovargis nėra liga. Apie nuovargį galima kalbėti tada, kai žmogus, net ir pailsėjęs daugiau nei 24 valandas, vis dar jaučiasi bejėgis, po kelių laisvų dienų nenori eiti į darbą.

Be to, retai kam žinoma, kad nuovargį gali sukelti ir fizinės ligos: sutrikusi skydliaukės veikla, širdies problemos, kraujo ligos, diabetas. Jei žmogus jaučia nuolatinį nuovargį, patartina apsilankyti pas savo šeimos gydytoją ir įsitikinti, ar nesergama minėtomis ligomis.

Ar galėtume teigti, kad nuovargis yra modernaus gyvenimo pasekmė?

Gyvename labai greitoje visuomenėje: ieškome greitų santykių, naudojamės greitaisiais kreditais, siekiame greitos karjeros, norime greitų pinigų. Net ir šį interviu skaitytojai bandys perskaityti greitai, suprasti esmę iš kelių sakinių. Neretai kokybė yra perkeliama į antrąjį planą.

O kas nutinka, kai mes nuolat siekiame įgyvendinti kiekybinius tikslus? Deja, bet mūsų kūnas nespėja prisitaikyti prie minčių eigos… Nebesidžiaugiama mažais malonumais, nematoma artimų, neskiriama laiko sau, nėra laiko kokybiškam poilsiui, žmonės bijo ilsėtis… kad neatsiliktų. Kūnas neatlaiko įtampos ir pradeda duoti įvairius signalus. Dažnai įvyksta perdegimo sindromas, ypač tiems specialistams, kurie tiesiogiai aptarnauja žmones ar eina atsakingas pareigas.

Kokiai amžiaus grupei yra būdingas pervargimas?

Dažniausiai tai dirbantys žmonės nuo 25 iki 45 metų. Tačiau dabar yra daug kalbama apie paauglių nuovargį. Paaugliai susiduria su didžiuliais tėvų lūkesčiais. Jie nuolat raginami gerai mokytis, laimėti visus konkursus, lankyti daugybę būrelių. Jie įtraukiami į suaugusiųjų konkurencinę rinką, nors yra per maži, neturi nei fizinių savybių, nei pajėgumo.

Dažnai pervargus viskas tampa nyku, niekas nedomina… Ko imtis tada?

Nuovargio sindromo kankinami žmonės tampa egocentriški, jie sunkiai priima aplinką. Galvoja: „Nueisiu į teatrą (kiną) ir prasiblaškysiu.“ Tačiau ir stebėdami spektaklį, filmą jie mąsto vien tik apie savo bėdas. Kai kiti žiūrovai juokiasi, jie jaučiasi dar prasčiau, nes jų tai nedžiugina.

Žmogus turi gerai apgalvoti, kuo tikrai norėtų užsiimti. Krizių intervencijos centre pacientams siūlau sugalvoti tris mažas, džiuginančias veiklas per dieną, per savaitę ir per mėnesį. Kiekvienam patinka skirtingi užsiėmimai, juos vykdydamas žmogus jaučiasi kažką dėl savęs padaręs ir pamažu gali siekti didesnių tikslų.

Kaip atsitraukti nuo darbų gausos, efektyviai pailsėti?

Poilsis turi būti priešingas pagrindinei veiklai. Jeigu žmogus dirba protinį darbą, ištisą dieną sėdi prie kompiuterio – jo poilsis turi būti aktyvus. Net ir būdami darbe galime sugalvoti, kaip kuo mažiau laiko praleisti sėdint. Pavyzdžiui, stengtis kalbėti telefonu (ypač su viršininku) vaikštant po kabinetą, iš spintos daiktus pasiimti atsistojus, o ne po kabinetą važinėti kėde.

Dirbant fizinį darbą poilsis turi būti ramesnis: skaitymas, kultūrinių renginių lankymas.

Be to, labai svarbu, kaip mes planuojame savo laiką. Tarkime, dirbant aštuonias valandas, septynias iš jų reikėtų skirti pagrindiniams darbams ir vieną valandą palikti specialioms, neplanuotoms užduotims, kurios gali atsirasti per dieną. Tada nereikės pasilikti po darbo.

Taip pat visus sudėtingesnius ar tiesiog ne tokius malonius darbus reikėtų atlikti dienos pradžioje, kai dar būname energingesni, o pabaigai pasilikti lengvesnes užduotis. Svarbu visus darbus nudirbti per savaitę, kad penktadienį galėtume ramiai uždaryti stalčius ir savaitgalį ilsėtis negalvodami apie reikalus.

Kiekvienam atsipalaiduoti padeda skirtinga veikla. Svarbu, kad ta maloni veikla, kuri jus atpalaiduoja, vyktų periodiškai pastoviu laiku. Tada smegenys bus pasiruošusios ir lauks, kol jomis bus pasirūpinta. Dirbant visą savaitę, vieną dieną reikia skirti sau ir praleisti ją taip, kaip norisi.

Kokią nuovargio ribą pasiekęs žmogus turėtų pasakyti sau „stop“?

Nuovargis dažniausiai prasideda nemiga, tai paskatina ir fizinių negalavimų atsiradimą. Pradedami jausti sąnarių, kojų, raumenų, galvos skausmai. Tada būtina susirūpinti savo savijauta.

Kai niekas neteikia džiaugsmo, prarandami interesai, būsena gali pereiti į depresiją. Nuovargio sindromo metu pirmiausia siūlyčiau nueiti pas šeimos gydytoją, aptarti su juo savo problemas.

Kas nutiks, jei žmogus nekreips dėmesio į atsirandančius negalavimus?

Viena vertus, stresas kartais žmogui yra naudingas, tai tarsi varomoji jėga. Norint kažką pasiekti, būtina išeiti iš komforto zonos. Tačiau tai turi savo kainą, žmonės nebesugeba valdyti savo emocijų, kurias yra būtina atskirti nuo darbo. Pavyzdžiui, jei mane kviečia vadovas, galiu pas jį eiti visiškai rami, tačiau jei būsiu pervargusi, labai jaudinsiuos, galvosiu apie pačias blogiausias laukiamo susitikimo pasekmes.

Nuolat patiriant stresą iškyla perdegimo sindromo pavojus. Kaip minėjau, jis būdingas žmonėms, kurie dirba aptarnavimo srityje ar daug bendrauja su klientais, turi priimti svarbius sprendimus. Žmonės, dažnai patiriantys stresą ir nepailsintys, galiausiai tampa abejingi viskam.

Reikia rūpintis ne tik fiziniu kūnu, bet ir psichine sveikata. Pradėti nuo savęs, nuo savo šeimos. Rūpinimasis fiziniu kūnu tampa kultu, tačiau visiems linkiu tiek pat skirti laiko ir psichinei savijautai. Kūnas be galvos nieko nereiškia. Pervargusi galva duoda klaidingą informaciją tiek apie save, tiek apie kitus.