Smurtas prieš vaikus yra ne tik fizinės bausmės

– Pirmiausia turime suvokti, kad smurtas prieš vaikus yra tam tikras suaugusių žmonių elgesys, kuris žaloja vaiko raidą ir sveikatą. Yra išskiriama keletas smurto rūšių: fizinė prievarta, seksualinis vaikų išnaudojimas, emocinė prievarta, arba psichologinis smurtas, ir vaikų nepriežiūra. Dažniausiai pastebimas  vaikų apleistumas arba fizinis smurtas, kuris palieka randus.

Šiandien nemažai kalbame apie seksualinį vaikų išnaudojimą, bet mažai suprantame, kas yra psichologinis smurtas prieš vaikus. Reikėtų suprasti, kad žalojantis santykis nebūtinai reiškia ko nors darymą – jis gali reikšti ir nedarymą. Pavyzdžiui, vaiko emocinių reikmių nepaisymą, jo ignoravimą. Išsigandusį vaiką reikia nuraminti, nuliūdusiam vaikui reikia padėti suprasti liūdesio priežastis, supykusį vaiką reikia išmokyti, kaip valdyti savo pyktį, išreikšti jį tinkamais būdais.

Kartais suaugusiesiems visiškai nesvarbu, kaip jaučiasi vaikas: jis turi ruošti namų darbus, eiti į būrelius ar tiesiog netrukdyti tėvams su savo vaikiškais rūpesčiais. Tokie vaikai lieka vieni su savo jausmais ir problemomis, jie nebesijaučia svarbūs ar įdomūs. Šiandien yra daugybė vaikų, kurių labai žema savivertė ir kurie nemoka savimi rūpintis.

– Kokios pagrindinės tėvų klaidos, labiausiai žalojančios vaikų psichiką?

– Yra skiriamos penkios tokio elgesio formos. Vieną jau paminėjome – ignoravimas, nesirūpinimas vaiko emociniais poreikiais. Taip pat – nuolatinė neigiama nuostata į vaiką, nuolatinis kritikavimas ir žeminimas. Noriu pabrėžti, kad tai nėra vienkartinis vaiko subarimas. Dar viena klaida – kai tėvai su savo vaiku elgiasi ne pagal jo amžių, pavyzdžiui, su mažesniu vaiku elgiasi kaip su vyresniu, paveda svarbias užduotis, kurių vaikas kartais nepajėgus atlikti. Tai vaiką nugalina, padaro menkavertį. Ketvirta klaida – aktyvus vaiko socializacijos trikdymas, kai vaikams neleidžiama turėti draugų, jie neleidžiami į jokius būrelius. Socializacijos trikdymas vyksta ir tada, kai vaikai aktyviai įtraukiami į socialinę veiklą: verčiami elgetauti, vogti, jiems leidžiama rūkyti ir gerti. Tokie santykiai vaikus žaloja. Nesvarbu, kad tikslas ar motyvas gali būti geras ir teisingas, bet priemonės, kurias tėvai naudoja, dažnai yra netinkamos, žalingos.

– Paramos vaikams centro atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad apie 52 proc. tėvų mano, kad fizinės bausmės yra tinkamas būdas disciplinuoti vaikus.

– Manau, kad tai labai aktuali problema. Tėvai tokių būdų nesirenka – jie tikrai nepasirinktų savo vaiką žeminti. Kartais tėvai neturi asmeninės patirties, kaip reikėtų pagarbiai ar oriai elgtis, ne tik kritikuoti, bet ir padėti. Turime išmokti daug pagarbiau vienas į kitą žiūrėti ir vienas su kitu elgtis. Tokia yra mūsų emocinio gyvenimo prasmė.

Šiandien galime išgirsti, kad emocijos trukdo, kad turime jas atidėti į šalį ir tada būsime labai efektyvūs piliečiai. Taip niekada nebus, jos mums trukdys tol, kol su jomis nesusidraugausime. Manau, labai svarbu, kad tėvai nebijotų pradėti ieškoti būdų, nes nemanau, kad jie džiaugiasi sutrikusiais santykiais su vaikais.

– Ar vaikų auklėjimo būdai perduodami iš kartos į kartą?

– Taip, mes vis dar mokomės demokratijos visose gyvenimo srityse. Tik ką atšventėm 26 Nepriklausomybės metus, o atrodo, kad tas gyvenimas pasikeitė tik vakar. Pasikeitė labai daug kas. Mūsų vaikai turi turėti galybę akademinių žinių, turi mokėti naudotis įmantriais prietaisais. Lengva pamiršti, kad tie dalykai ne visada lengvai pavyksta, kad bet kokie nauji mokymaisi, atradimai, sunkumai sukelia jausmus.

Kai aš lankiau mokyklą, buvo labai aiški paklusnumo kultūra: mokytojas pasakė – vaikas paklausė. Turbūt ir dabar norėtume, kad taip būtų, bet turime pripažinti, kad taip nebebus, kad tokioje demokratinėje kultūroje augantys vaikai yra drąsesni, labiau reiškia savo nuomonę, kelia klausimus, kritiškai mąsto. Jiems įdomu ne tik tai, kas yra vadovėlyje, jie turi daug daugiau informacijos šaltinių.

Kita vertus, kurį iš mūsų mokė, kaip valdyti pyktį? Tik liepė nepykti. Yra visa karta vyrų, kuriems buvo pasakyta, kad vyrai neverkia, vyrai neliūdi, vyrai nebijo ir t. t. Tada ir turime 40 metų vyrą, kuris ir bijo, ir liūdi, kai jam kas nors nesiseka, bet nežino, ką su tuo daryti, nežino, kaip tvarkytis.

– LRT RADIJO klausytoja Aldona klausia, ar galima viską aplink save mėtantį pusantrų metų vaiką sudrausminti pliaukštelėjant per ranką.

– Toks metodas nėra tinkamas. Galbūt vaikas nebemėtys daiktų, bet reikia pagalvoti, kieno sąskaita jis nustos tai daryti. Ar jis supras, kad negalima mėtyti daiktų, ar supras, kad reikia bijoti močiutės, pliaukštelėjusios per ranką? Jis supras, kad galima pliaukštelėti, kad galima mušti. Kaip vėliau vaikui išaiškinsime, kad mušti negalima, ar jam trenksime ir vėl, smarkiau? 

Tai, ką vaikas daro, labai svarbu. Gal jis pyksta, gal tikrina, kurie daiktai minkštai krenta, o kurie su garsu, jis tyrinėja aplinką ir tikrai nežino, ką galima daryti ir ko negalima. Kartais neužtenka pasakyti, kad negalima, mama kiekvieną kartą turėtų pagauti daiktus metančio vaiko rankytę ir pasakyti, kad negalima mesti. Galima vaikui pasakyti, kad jam leidžiama pačiupinėti, pasakyti „tu supykai, nes tau neišėjo, bet daiktų mėtyti negalima“. 

– Dažnai sakoma „gavau beržinės košės, bet išaugau puikus žmogus“. Ką atsakytumėte taip manantiems?

– Dažnai keliamas klausimas, ar galima iš meilės mušti vaiką. Iš meilės galima daryti ir kitų dalykų: galime bučiuoti vaiką, apkabinti. Yra malonesnių dalykų, negu pliaukštelėti. Pliaukštelėjimas tikrai paliks nuosėdų. 

– LRT RADIJO klausytoja klausia, ką daryti, jei tėtis diržu muša mūsų mergaitę.

– Čia labai skaudus klausimas. Pirmas patarimas – bandyti kalbėtis su tėčiu, bandyti suprasti jo poziciją ir ieškoti kokių nors kitų būdų, kai tėtis imasi tokių priemonių. 

Jeigu patiems nepavyksta išsiaiškinti, galima eiti tartis su specialistais, nueiti į tėvystės mokymus, nes gali būti, kad tėtis tiesiog nežino, kaip kitaip elgtis. Sutikime, vaikai ne vieną suaugusįjį išveda iš kantrybės, suaugusieji sutrinka. 

– Kokių pasekmių gali turėti nuolatinis emocinis smurtavimas šeimoje?

– Pažeidžiama vaiko savivertė ir žinojimas, kas jis toks. Vaikai jaučiasi nemylimi, nieko nesugebantys ir negalintys, jie nesiekia mokslų, nedalyvauja jokioje veikloje, sako, kad jiems niekas neįdomu. Jiems neįdomu, nes jie žino, kad jiems nepavyks, žino, kad jiems nepriklauso šviesus, didelis ir gražus gyvenimas, kuriame galima baigti mokslus, įgyti profesiją, įsigyti namus, draugų, turėti šeimą. Vaikas nesijaučia lygiavertis ir visavertis. Tokie vaikai linkę ir į savęs žalojimą, savęs nuvertinimą, numenkinimą. Jie lengvai gali patekti į blogų draugų įtaką.

Antra didelė blogybė yra ta, kad tie vaikai neįgyja rūpinimosi savimi įgūdžių, nežino, kaip sau padėti, nežino, ką daryti. Jie gali būti agresyvūs. Taip pat pyktis dažnai gali būti nukreiptas į save – jie gali būti prislėgti, linkę į savižudybę. 

– O kaip neignoruoti vaiko, kaip nesmurtauti emociškai netyčia?

– Santykių kūrimas reikalauja laiko. Neįmanoma sukurti santykio, jeigu tu nesi su tuo žmogumi. Svarbu turėti bendros veiklos. Kartu leisdami laiką, tėvai turi domėtis, ką vaikas galvoja, ką jaučia, labai svarbu klausytis ir klausti jo nuomonės. Taip vaikas jausis vertingas ir įdomus.