Kariuomenę mėginama priešinti su visuomene

Apklausos rodo, kad beveik 70 proc, gyventojų mano, jog agresijos atveju Lietuvą gintų mūsų pačių ir NATO sąjungininkų kariuomenė. Lietuvos kariuomene vasario mėnesį pasitikėjo beveik 60 proc., o apie 67 proc. pritaria, kad būtina didinti finansavimą krašto apsaugai. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad lėšos gynybos reikmėms skiriamos visai be reikalo, nes agresijos tikrovėje nėra, ji tik dirbtinai kurstoma, arba mes vis tiek bejėgiai, palyginus su nedraugiška kaimyne, tai kam švaistyti lėšas? Geriau jas skirti švietimui ar socialinėms reikmėms.

Vasario pabaigoje švietimo profsąjungų suorganizuotas mokytojų streikas sulaukė ir studentų paramos. Su mokytojais solidarumą paskelbęs neformalus studentų judėjimas „Aukštasis Moxlas“ ragino krašto gynybai numatytas lėšas skirti švietimo finansavimui. Per mokytojų protesto eitynes studentų aktyvistai nešė plakatus, kuriuose – raginimai valstybės lėšas skirti knygoms, o ne bomboms ar vandens patrankoms. Vienas iš „Aukštojo Moxlo“ narių, Vidurio Europos universiteto žydų studijų programos doktorantas Tadas Janušauskas, tada mūsų laidai sakė, kad pagrindinis „Aukštojo Moxlo“ judėjimo narių reikalavimas – biudžeto pinigus skirti švietimui, o ne šalies militarizavimui.

„Aukštasis Moxlas Fakultetas“ nariai, kaip žmonių grupė, turi bendrą nuomonę – baimė dėl Vladimiro Putino Rusijos, yra kurstoma dvejus metus. Nėra tiek daug pavojų. Jeigu jie yra, tai tada Lietuvos valdžia niekaip nesugeba jų ištransliuoti“, – įsitikinęs T.Janušauskas.

Prieš pat mokytojų streiką Kaune organizuota „Aukštojo Moxlo“ aktyvistų ir kai kurių profesinių sąjungų lyderių diskusija. Ją organizuoti padėjo vadinamasis Laisvasis universitetas (LUNI). Susitikime aptarti mokytojų reikalavimai, pasipriešinimo taktikos, svarstyta, kaip LUNI ir „Aukštojo Moxlo“ studentai gali solidarizuotis su streikuojančiais. Niekur neregistruoto vadinamojo Laisvojo universiteto įkūrėjai Kasparas Pocius ir Darius Pocevičius redaguoja portalą anarchija.lt, garsėja anarchistinėmis pažiūromis, neigiamu požiūriu į krašto gynybą.

„Ar pinigai skiriami ginklams, ar švietimui, didelio skirtumo nėra. Jei valstybės strategija tokia, kad mums dabar reikia nuo kažko gintis, tai reiškia, kad, ir švietimui pinigus skirdami, jie ginsis, t. y. užaugins patriotus. Stengsis tai padaryti, stengtis užauginti tokius, kurie patys ims ginklą ir eis kovoti“, – tvirtina D.Pocevičius.

Prieš kelerius metus vykstant aukštojo mokslo reformai, D.Pocevičius drauge su Rolando Pakso advokatu prisistatančiu Stanislovu Tomu rengė teatralizuotas protesto akcijas. Galiausiai sukilę studentai užsibarikadavo Vilniaus Universiteto centriniuose rūmuose. Vaizdo medžiagoje matyti, kad labai panašus į S. Tomą asmuo agituoja nepasiduoti policijai, tačiau tuo pat metu protestuota ne tik prieš mokslo reformą – anarchistinės ideologijos platintojai surengė akciją „maistas vietoje bombų“.

Pernai aukštosiose mokyklose platintas autonominiu studentų laikraščiu pristatomas leidinys „Unizinas“, pasirodęs kaip tik tuo metu, kai Lietuvos visuomenė svarstė, ar dėl Rusijos agresyvių veiksmų reikia atnaujinti kariuomenėje šauktinius. „Unizinas“ ragino būti nusiteikusius riaušėms ir sistemingam priešinimuisi valstybei, būti antivalstybiškus, nekęsti kariuomenės.

Šio leidinuko autoriai pageidavo likti anonimais, tačiau netrukus portale anarchija.lt atsirado raginimas rašyti ir kurti piešinius antrajam „Unizino“ numeriui. Kol kas jis nepasirodė, tačiau jaunimo protesto akcijos prieš krašto gynybą kartojasi.

Štai pernai, kai Seimas nusprendė atnaujinti privalomąją pradinę karo tarnybą, socialinius tinklus užplūdo dėl savo sūnų susijaudinusių motinų protestai, o prie vyriausybės surengtas mitingas. Jauni protestuotojai tikino, kad valstybė pažeidžia jų pasirinkimo laisvę.

Vienas iš dalyvių – jau minėtas anarchistas D.Pocevičius. Protestai nurimo taip ir nespėję įsisiūbuoti. Apklausos liudija, kad visuomenė palaiko Lietuvos kariuomenę, didžiąją šauktinių dalį sudarė savanoriai. Paskutinių apklausų duomenimis, vasarį dauguma, 75 proc. Lietuvos piliečių, pritarė, kad jų artimieji eitų savanoriais į šauktinius.

Tačiau krašto apsaugos ministras Juozas Olekas niekada neslėpė, kad nepalaiko šauktinių grąžinimo į Lietuvos kariuomenę. Skeptiškas lėšų skyrimui karinėms krašto reikmėms ir premjero visuomeninis konsultantas švietimo ir mokslo klausimais Mykolo Romerio universiteto profesorius Andrius Bielskis. Tuoj po Krymo aneksijos apgailestavęs, kad geopolitinė situacija trukdo didinti investicijas į Lietuvos švietimą ir ši situacija, anot jo, išliko.

„Na ir aš buvau teisus – pinigų švietimui ir mokslui iš tikrųjų nebuvo surasta. Labai gaila, bet mes turime konstatuoti, kad Lietuva šiuo rodikliu atsilieka labiausiai nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Švietimui skiriama mažiausiai. Nėra taip, kad žmonės apie nekalbėjo, kad patarėjai apie tai nesakė valdžios atstovams. Matyt, yra kiti, svarbesni prioritetai“, – svarsto A.Bielskis.

Jis nurodo, kad šiuo atveju prioritetas – ruoštis karui, gintis nuo Rusijos.Netrukus ponas Bielskis pareikalavo šio jo komentaro nerodyti. Mėgino tikinti, kad nėra premjero visuomeninis konsultantas, vėliau sakė esąs tik formaliai, nes jau kurį laiką nekonsultuoja.

Beje, profesorius A.Bielskis ne tik konsultuoja premjerą švietimo klausimais. Jis yra vienas iš politinio sąjūdžio „Naujoji kairė-95ieji“ dalyvių. Šis judėjimas skelbiasi kursiantis alternatyvią politiką, o ne pilietiškumą, nes pastarasis esą patyrė Lietuvoje moralinę ir politinę infliaciją. Pats profesorius A. Bielskis yra žinomas kaip termino „šiaudinis pilietiškumas“ autorius.

Be to, A.Bielskis vadovauja Kritinės minties institutui DEMOS. Ši viešoji įstaiga siekia gilinti darbo judėjimo tarptautiniu mastu ekspertizę, įtvirtinti profesinių sąjungų reikšmę Lietuvoje.

Kad jauni žmonės, studentai rengia protestus prieš šauktinių grąžinimą arba kad reikalaujama lėšas skirti švietimui, o ne gynybai, nelieka nepastebėta Rusijos žiniasklaidos. Ji dar prideda savų komentarų.

Pavyzdžiui „Komsomolskaja pravda“ pranešė, kad mokytojų protestuose dalyvavo studentai, raginę pamatyti valdžios nekompetenciją ir suabejoti jos karine politika. Pagrindinis jaunimo, dalyvavusio protesto akcijose lozungas – knygų, o ne bombų, rašė „Komsomolskaja pravda“.

Interneto svetainė „Rubaltic.ru“ kovo mėnesį rašė: „oficialusis Vilnius gavo aiškų signalą: „Lietuvos jaunimas nenori pasiduoti valdžios politinei isterijai, nemato priežasčių persiauti karinius batus“. Esą dėl to valdžia turėtų peržiūrėti savo politiką, tačiau ne, ji verčiau sugrąžino šauktinius, nors visi jauni vyrai dėl to pabėgs į užsienį, bet amerikiečiai pagirs.

Krašto gynybos klausimus kuruojančio parlamentinio komiteto vadovas Artūras Paulauskas svarsto, kad švietimo ir krašto gynybos supriešinimas – nesusipratimas. Jo manymu, jaunų, nepatyrusių žmonių siekiu kritiškai vertinti ir protestuoti greičiausiai naudojasi tam tikri asmenys.

„Yra tam tikri žmonės (jų pavardės žinomos), kurie bando kurti arba burti jaunimo organizacijas, išreikšdami labai radikalias ekstremistines idėjas. Ir jų veiksmai nėra tokie nekalti“, – tvirtina A.Paulauskas.

Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala sako, kad kritinis mąstymas – sveikintinas ir liudija, kad Lietuvos švietimo sistema geba išugdyti savarankiškai mąstančius piliečius, tačiau kartu turime suvokti, kad krašto gynyba yra viena svarbiausių valstybės egzistavimo sąlygų. Anot politologo, kai vykdome savo įsipareigojimus partneriams Vakaruose, tai nereiškia, kad atimame iš švietimo, kultūros ar kitų socialinių grupių.

„Turim suvokti, kad valstybės gynyba yra pirminis prioritetas, nes, jei nebus valstybės, nebus ir švietimo politikos, nebus socialinės politikos, nebus apskritai demokratiškos europietiškos šalies, kokioje mes gyvenam“, – akcentuoja L.Kojala.