Liūdnas pasienio savivaldybės likimas

Iš Panemunės nieko nebelikę

Šiuo metu Pagėgių savivaldybė garsėja ir kitais skaičiais, aišku, ne iš gerosios pusės. Štai, Statistikos departamento duomenimis, Panemunė yra mažiausias miestas Lietuvoje, š. m. sausio 1 dieną joje buvo tik 225 gyventojai. Trečioje vietoje pagal mažumą – tos pačios Tauragės apskrities Smalininkų miestas (485 gyventojai). Nors visai neseniai, gal prieš kokius 20 metų, Smalininkuose gyveno gerokai daugiau nei 800 žmonių.

Panemunė - vienintelis Lietuvoje miestas, neturintis savo seniūnijos (priklauso Pagėgių seniūnijai). Nebėra nei pagrindinės mokyklos, kurioje prieš du ar tris dešimtmečius mokėsi daugiau nei 100 mokinių, nei pašto... Vienintelis išlikęs Tilžės link vedantis  karalienės Luizės tiltas...

Antanas Baranauskas savo garsiojoje poemoje „Anykščių šilelis“ rašė: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę...“. Šiais laikais tą patį galima pasakyti ir apie mažiausią Lietuvoje Panemunės miestą. Šiandien iš Panemunės į Pagėgių krašto mokyklas geltonuoju autobusiuku bevažiuoja vos keli vaikai.

Prie Panemunės autobusų stotelės sutikta viena panemuniškė sakė, kad dabar net dėl duonos kepaliuko žmonės yra priversti važiuoti į Pagėgius. Sudegė paskutinė Panemunės parduotuvė. Moteris pasakojo, kad po to, kai neliko parduotuvės, į Panemunę pora kartų buvo atvažiavusi vadinamoji „autolavkė“. Bet prie jos atėjo mažai pirkėjų, tik kelios močiutės, todėl parduotuvei ant ratų į Panemunę važiuoti neapsimokėjo ir ji čia daugiau nebesirodo.

„O nuvažiuoti į Pagėgius neturint savo automobilio nėra paprasta, - pasakojo moteris. - Ryte, 8 valandą 20 minučių, iš Panemunės į Pagėgius važiuoja autobusas. O grįžti jau reikia su taksi.

Liūdna statistika

Seniūnijų pateikta informacija pagal deklaruotas gyvenamąsias  vietas š. m. sausio 1 d. dieną: Pagėgiai – 4 283, Lumpėnai – 1 136, Natkiškiai – 857, Vilkyškiai – 1 720, Stoniškiai – 2 126 gyventojai.

Lietuvos statistikos departamento Demografinės ir migracijos statistikos skyriaus vedėja Inga Masiulaitytė-Šukevič „Šilokarčemą“ informavo, kad emigravo ir su Pagėgių kraštu atsisveikino: 2011 m. – 220, 2012 m. – 155, 2013 m. – 143, 2014 m. – 148, 2015 m. – 191 gyventojas. Tos pačios Tauragės apskrities Šilalės rajone, kuriame gyvena apie 25 500 žmonių, t. y. 2,5 karto daugiau gyventojų nei Pagėgių savivaldybėje, praėjusiais metais emigravo tik 248 žmonės (iš Pagėgių – 191).

O gal pagėgiškiams paprasčiau emigruoti, kad jie gyvena pasienyje?

Kai tiek daug žmonių emigruoja, nenuostabu, kad gyventojų skaičius dėl šios priežasties žymiai mažėja. Savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Elena Komskienė „Šilokarčemai“ sakė, kad pernai Pagėgių krašte mirė 117 žmonių. Nors gimė daugiau – 126, deja, iš jų 43 gimimai ne Pagėgiuose, o užsienio šalyse.

Pagėgių gyventojai gali neliūdėti nebent tik susipažinę su bendra Lietuvos emigracijos statistika.

Emigravusių lietuvių skaičius gerokai išaugo 2010 ir 2011 metais. 2010-aisiais išvykimą deklaravo 83 tūkst. migrantų, o 2011 metais – 54 tūkst. Manoma, kad tokį akivaizdų padidėjimą tuo metu lėmė įvesta prievolė Lietuvos gyventojams mokėti privalomąjį sveikatos draudimą – tai paskatino išvykimą deklaruoti ir ankstesniais metais emigravusius asmenis.

2013 metais savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 39 tūkst. žmonių. 2014 metais emigravo 36,6 tūkst. gyventojų, arba vos ne keturis kartus daugiau, nei šiuo metu gyvena visoje Pagėgių savivaldybėje.

Absoliuti dauguma gyventojų išvyksta dėl ekonominių priežasčių, tačiau tyrimai rodo, kad sprendimą emigruoti lemia ir kiti veiksniai: socialinis nesaugumas, teisingumo trūkumas, netikėjimas ateitimi, prastas darbdavių požiūris į darbuotojus... Ne paslaptis, kad tokie dalykai egzistuoja ir Pagėgių krašte.

Lietuva – emigracijos valstybė. Šalies emigracijos rodikliai tūkstančiui gyventojų yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Per nepriklausomybės metus iš šalies išvyko apie 825 tūkst. asmenų arba beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. Nors emigracija pati savaime nėra neigiamas reiškinys, tačiau Lietuvos atveju dideli emigracijos mastai kelia šaliai nemažai iššūkių: kinta šalies demografinė struktūra (visuomenė sensta), ima trūkti darbo jėgos, nuteka protai. Individo lygmenyje galima įžvelgti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų emigracijos pasekmių. Emigrantai uždirba daugiau, tačiau ne visada išnaudoja savo potencialą, jie įgyja naujos patirties, tačiau gyvena toli nuo namų, svetimoje aplinkoje.

Tikėtina, kad atsigaunant ekonomikai didės tiek grįžtančių lietuvių, tiek čia atvykstančių.

Istorija mena

1920 metais, atskyrus Klaipėdos kraštą nuo I pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos, Pagėgiai atsidūrė netoli būsimos sienos, be to, tapo administraciniu naujai sukurtos apskrities centru. 1923 metais Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, tuomet prasidėjo ne tik kultūrinis, bet ir kitų sričių Pagėgių krašto klestėjimas. Lietuvos valdžia suteikė Pagėgiams miesto teises, skyrė nemažai lėšų infrastruktūros plėtrai.

Mieste susitelkė apskrities valdžia, buvo įkūrta muitinė, pasienio policija, kariuomenės dalinys. Jame veikė trys bankai, trys viešbučiai, kelios parduotuvės, knygynas, keli gydytojų kabinetai, biblioteka. Penktadieniais vykdavo dideli arklių turgūs. Labai sparčiai daugėjo gyventojų – valdininkų, pedagogų, prekybininkų, statybos darbininkų. 1925 metais jų buvo apie 1 400, o 1932-aisiais spaudoje minimas skaičius – 4 000. Neįtikėtinais tempais buvo tiesiamos naujos gatvės, statomi įvairūs pastatai. Tuomet Pagėgiai tapo sparčiausiai augančiu Lietuvos Respublikos miestu.

Pagėgiuose veikė nemažai lietuviškų visuomeninių organizacijų – Šaulių būrys, Vilniui vaduoti sąjunga, Giedotojų draugija. Tuo metu savo kultūrine veikla ėmė garsėti šiame krašte gyvenę Vydūnas, Vilius Gaigalaitis, Enzis Jagomastas, Martynas Jankus, Adomas Brakas, Johanesas Bobrovskis. Be to, kraštas garsėjo Šereitlaukio ir Šilgalių dvaruose veisiamais žirgais, derlingomis Nemuno žemupio pievomis, garsiuoju Tilžės sūrio keliu. Deja, klestėjimas, kaip kirviu nukirtus, baigėsi 1939 metų kovo 22-ąją hitlerinei Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą. Nustojo veikti visos lietuviškos valdžios įstaigos, panaikinta Pagėgių apskritis, apie 1 500 gyventojų turėjo paskubomis trauktis į Didžiąją Lietuvą. Miestas buvo pamirštas ir apleistas.

Penketą metų valdytas nacių, patyręs didelių praradimų 1944-aisiais Pagėgių miestas nesuklestėjo ir sovietmečiu. Tiesa, iki 1962-ųjų Pagėgiai dar išlaikė rajono centro teises, bet vėliau tapo, galima sakyti, Šilutės rajono užkampiu su nuolat mažėjančiu gyventojų skaičiumi.