Paminėtos Šilutės mecenato H. Šojaus gimimo metinės

Iš mecenato biografijos

Šilutės H. Šojaus muziejaus direktorė Roza Šikšnienė dar kartą priminė susirinkusiems H. Šojaus nuopelnus Šilutei, kai kurias jo biografijos detales.

H. Šojus gimė 1845 metų balandžio 1 dieną Klaipėdoje (Prūsijos karalystė), mirė 1937-ųjų liepos 25 dieną Šilutėje (Lietuva). Tai vokiečių ir Šilutės krašto kultūros bei visuomenės veikėjas, Šilutės miesto mecenatas, Mažosios Lietuvos lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas bei pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas.

1875 m. Hugo Šojus vedė tėvo draugo, laivininko ir pirklio Johanno Schultzo bei anglės Maria‘os Walton dukterį Mary Jane. Iš šios santuokos dvarininkas susilaukė 3 vaikų. Jauniausias sūnus Arnoldas Hugo, nepalikęs įpėdinių, žuvo prie Verdeno Pirmojo pasaulinio karo metais. Duktė Ellen Mary Jane, ištekėjusi už lenkų kilmės vokiečių inžinieriaus, fizikos profesoriaus Walterio Rogowskio, išvyko gyventi į Acheną (Vokietija). Apie jos palikuonius žinių nėra.

H. Šojaus giminę pratęsė vyriausias jo sūnus Erichas Scheu, 1909 m. vedęs šveicarę, viešbučio savininko dukterį Helene Hauser. Jiems gimė trys sūnus: Werneris, Güntheris ir Hugo. Šiuo metu Vokietijoje gyvena pirmųjų dviejų vaikai bei anūkai, H. Šojaus proanūkiai bei vėlesni palikuonys.

1889 m. nusipirkęs Šilutės dvarą, H. Šojus 1892 m. buvo išrinktas į Šilutės apskrities valdybą, vėliau tapo Žemės ūkio rūmų steigėju bei prezidentu.

H. Šojus įamžintas Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios altoriaus freskoje laikantis bažnyčios maketą.

Savo kultūrine ir visuomenine veikla H. Šojus nusipelnė ne tik dvaro, bet ir viso Šilutės miestelio gerovei. Daugelį savo žemės sklypų H. Šojus padovanojo miestui. Ant jam priklausiusios žemės dabar stovi Šilutės pirmoji gimnazija (tuometinė Herderio gimnazija, įkurta 1918 m.), Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia (1926 m. H. Šojus įamžintas jos altoriaus freskoje), Šilutės gaisrinė (įsteigta 1897 m.) ir kiti pastatai.

Atlikdamas praktiką Lapynuose išmoko lietuvių kalbos, susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka. Kita H. Šojaus aistra buvo muziejininkystė. Jis turėjo sukaupęs įvairių etnografinių daiktų rinkinį, kurio pagrindu įkurtas Šilutės muziejus. H. Šojus aktyviai propagavo lietuvininkų rankdarbius, vežė juos į įvairias parodas, dovanojo juos draugams ir garbingiems svečiams.

Palinkėjo darbuotis ne tik sau, bet ir šalia esantiems

Praėjusį penktadienį prie H. Šojaus antkapinio akmens padėdamas gėles Seimo narys A. Skardžius kalbėjo: „Šiandien susirinkome paminėti vieno iškiliausių šio krašto žmonių H. Šojaus 171-ąjį gimtadienį. Šilutės dvarą valdė daug garbingų giminių, šeimų, kai kurios, kaip minėjo muziejaus direktorė, net pusantro amžiaus valdė šitą dvarą. Bet kažkodėl dabar kalbame apie vieną žmogų - H. Šojų? Tas klausimas šiandien aktualaus ir jaunimui, dažnai klausiančio, ką mums davė valstybė, bendruomenė. Bet prisiminus garbingo mecenato H. Šojaus gyvenimą, reikėtų klausti, ką mes davėme bendruomenei ir valstybei. Po 100, 170 ar 200 metų mūsų ainiai turbūt minės tuos, kurie savo darbu, atsidavimu valstybei, gimtajam kraštui davė nesitikėdami kažkokio atlygio. Tai paliudija garsiausio šio krašto žmogaus H. Šojaus gyvenimas ir veikla. Tad šiandien norėčiau tas gėles padėti ant garbingiausio šio krašto žmogaus kapo“.

Vicemeras A. Balčytis sakė, kad jam visada gražu, kai žmonės ateina čia paminėti, pagerbti, padėti gėlių, nes H. Šojus to nusipelnė.

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė kalbėjo: „Kokios turtinės padėties bebūčiau, kokią padėtį beužimčiau, visada turėjau gyvenimo tikslą padėti savo provincijai ir ten gyvenantiems žmonėms. Iš tikrųjų, šis žmogus turėjo tokį tikslą, tokį uždavinį ir jį visuomet sprendė, todėl mes jį ir minime šiandien. Ir vaikus kviečiu išsikelti sau uždavinį, ko siekti visą gyvenimą, ir nuo to bus geriau šalia esantiems ir gyvenantiems. Nuoširdžiai dėkoju Pirmosios gimnazijos mokiniams, mokytojams, kurie nuolat prižiūri šitą kapavietę, kad čia nevystų gėlės, ir ateina miesto mecenato H. Šojaus sveikinti su gimtadieniu“.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis: „Apie mirusius sakoma – gerai arba nieko“, bet tai yra labai netinkamas posakis. Juk žmogus turi ir gerų savybių, ir trūkumų. Jeigu kalbėtume tik apie gerus dalykus, nenupieštume pilno to žmogaus paveikslo. Tais laikais, kai gyveno H. Šojus, jo iniciatyvos ne visiems patikdavo – nemažai rašoma apie tą ginčą, kurį jis turėjo su Verdainės kunigais. Verdainė – tai centras nuo šešioliktojo amžiaus (sena bažnyčia, visai kitoje Šilutės pusėje), tačiau Prūsijoje buvo įprasta, kad svarbiausius valstybės postus užimtų būtent dvarininkai. Ir pamažu miesto centras persikėlė į Šilokarčemą, į tą pusę, kur buvo dvarininkai ir H. Šojus – ekonomijos tarėjas, išmintingas, ūkiškas žmogus, turėjęs daug iniciatyvų, kurios, žinoma, ne visiems patikdavo. Jis buvo ir principingas žmogus. Todėl prie šio kapo norėčiau visiems palinkėti, kad mes darbuotumėmės ne tik sau, siekdami savo siaurų reikalų, bet dirbtume visų labui, kartais būtume ir principingi, siekdami gerų tikslų. Tai rodo H. Šojaus pavyzdys. Vieną dieną ateina tas laikas, kai žmogaus trūkumų niekas nebeprisimena, bet kalba apie tai, ką jis yra padaręs, ką nuveikęs, nes atmintyje ilgiau išlieka tik geri darbai, gražios iniciatyvos ir būtent todėl tai šeimai mes turime būti dėkingi“.

Tą pačią balandžio 1-ąją Šilutės H. Šojaus muziejuje atidaryta fotografijų paroda apie H. Šojaus gyvenimą. Parodos atidaryme dalyvavo ir Seimo narys A. Skardžius. Muziejaus direktorė R. Šikšnienė papasakojo apie kiekvieną nuotrauką, apie tai, kokie asmenys joje įamžinti. Dalis ekspozicijoje pateiktų fotografijų buvo gauta iš Vokietijoje gyvenančio H. Šojaus proanūkio Ralph Scheu (gim. 1943 m.). Nemažai fotografijų iki šiol nebuvo viešai eksponuojamos, jos atkeliavo iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyno.