Šilutės rajono seniūnai - už tiesioginius seniūno rinkimus

Nors Vyriausybė nepritarė minėtam siūlymui, tačiau iki šiol aktyviai vyksta diskusijos, ar reikėtų Lietuvai tiesioginių seniūnų rinkimų –  kas nuo jų pasikeistų ir ką tai duotų seniūnijoms bei jų gyventojams? O gal dažniau pasikeisdami seniūnai įneštų daugiau naujų vėjų į bendruomenių gyvenimą, gal neliktų tokių, kurie nesugeba tinkamai susitvarkyti su savo pareigomis?

Dar visai neseniai tiesiogiai rinkome merą. Iki tol atrodė, kad tai yra neįmanoma. Gal ir tiesioginiai seniūno rinkimai kada nors taps realybe?

Klausėme Šilutės rajono seniūnų, kiek metų jie dirba šį darbą, ką reiškia būti seniūnu, kokių iššūkių tenka sutikti savo darbe, kas jame mieliausia ir ar pritartų tiesioginiams seniūnų rinkimams. 

Raimondas Steponkus, Šilutės seniūnas:

- Seniūno pareigas pradėjau eiti nuo 2000 metų balandžio 26 dienos. Būti seniūnu - didelė atsakomybė. Reikia save kitam atiduoti, kad kiekvienas atėjęs pas mane išeitų su šypsena, nors ne visada tai ir pavyksta. Geras seniūnas... Tas žodis „geras“ turi labai didelę prasmę. Stengiuosi būti geru, o ar tai pavyksta, turėtų spręsti žmonės. Pasitikėjimą pelnyti galima tik atvirumu, nuoširdumu. Savo darbe tokiu ir stengiuosi būti. Esu už tiesioginius seniūnų rinkimus, žmonės turi patys išrinkti seniūną.

Antanas Kližentis, Kintų seniūnas:

- Kintų seniūnu dirbu nuo 1997 metų gegužės 4-osios. Seniūno pareigybė kaip ir visų valstybės tarnautojų yra griežtai reglamentuota. Tačiau darbo rezultatai dažniausiai vertinami pagal formuojamą viešą nuomonę ir atsakomybę bendruomenei. Ilgametė darbo patirtis, problemų novatoriški sprendimai, pasitelkiant vietos bendruomenę ir verslo atstovus, padeda realizuoti svarbius uždavinius ir siekius. Visada malonu, kai vietos gyventojai ir seniūniją aplankę svečiai puikiai vertina bendruomenės pasiekimus bei pastangas gerinant infrastruktūrą, vystant paslaugas, puoselėjant pamario kraštą, kuriant grožį. Darbo sėkmė dažniausiai sutapatinama su gyvenimo būdu ir atsakomybe bendruomenei. Sprendimų ieškojimas kartu su gyventojais, supratimas ir savalaikė pagalba paprastai vertinama kaip asmens pasiekimai, tačiau tai yra bendras rezultatas. Dirbant seniūno pareigose iššūkių būta ne vienas ir ne du. Paminėtinas paskutinis, kai dėl įstatymų neapibrėžtumo tenka varstyti ir teismų duris. Pasirodo, kad dirbant sąžiningai ir laikantis  teisės aktų, gali būti apkaltintas pareigų neatlikimu, nors tai nieko bendro neturi su logika ir galiojančia teise. Žinoma, gaila beprasmiškai prarasto laiko, darbinę energiją teko nukreipti ne kūrimui, bet gynybai. Deja, tokia realybė ir iššūkis, o gal ir patirtis. Esu dėkingas už supratimą ir palaikymą, visų pirma - šeimai,  kolegoms, bendruomenei.   

Kokias savybes turi turėti geras seniūnas? Žodis „geras“ nelabai tiktų vertinant tarnautoją. Šį žodį būtų galima keisti į „pareigingas“, „atsakingas“, „paslaugus“. Šie tarnautojo bruožai yra kelrodė į žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Toks stengiuosi išlikti ir sunkiausiose situacijose, randant gerą žodį, kartu ieškant galimų sprendimo būdų. Kadangi darbinę veiklą savivaldoje pradėjau įtakojamas vietos gyventojų, todėl palaikau formuojamą nuomonę, kad seniūnai galėtų būti renkami vietos gyventojų. Tačiau įgyvendinti šią idėją būtų tikslinga tik tada, kai seniūnijai įstatymu būtų suteiktas Juridinio asmens statusas ir savarankiškumas. Priešingu atveju, seniūnas negalės pilnai būti atskaitingu vietos bendruomenei, negalės tiesiogiai įtakoti kitų biudžetinių įstaigų darbo rezultatų, nebus pilnai įgyvendinti gyventojų lūkesčiai.

Jonas Lukošaitis, Katyčių seniūnas:

- Seniūnu pradėjau dirbti praėjusių metų gruodžio 1 dieną. Didžiausias šio darbo privalumas – bendravimas su žmonėmis. Tai savita tarnystė. Juk žmonės yra įvairių charakterių, kreipiasi su pačiomis įvairiausiomis problemomis. Sunkiausiai sprendžiamos tos problemos, kurios yra išgalvotos, susikurtos - kai kaimynas su kaimynu dėl kokio nors mažmožio nesutaria ar jų norai prasilenkia su  įstatymais. Seniūnas yra ir psichologas, ir patarėjas, o jei reikia, privalo ir griežtesnį žodį pasakyti, kad tvarkytųsi savo namuose, apsikuoptų aplinką, išsineštų šiukšles nors prieš didžiasias šventes, iškeltų vėliavą, ateitų pasidžiaugti organizuojama švente, aktyviai joje dalyvautų, mažiau kritikuotų, bet duotų konkrečių pasiūlymų. Svarbiausia toje tarnystėje išklausyti ir išgirsti žmogų, pajusti jo skausmą ir suprasti jo problemas. Kartais užtenka pasikalbėti ir patarti, kaip spręsti vieną ar kitą problemą, o kartais ir pačiam tiesiog paimti ir padaryti. Maloniausia kiekvienam žmogui, tuo pačiu ir man, kad galiu padėti vaikui, seneliui ar močiutei, žmonėms, gyvenantiems čia, išspręsdamas jų problemas, apgindamas jų norus, darydamas gerus darbus žmogui, seniūnijai, šiam kraštui.

Seniūnui ir visiems kitiems vadovams reikalingi organizaciniai gabumai, reikia išmanyti teisę, finansus, įstatymus, būti psichologu, na ir  būti tiesiog geru žmogumi, tinkamai atstovauti seniūnijos žmonėms, Savivaldybei.

Jeigu žmogus, prašantis tavo pagalbos, sulauks deramos paramos ir tu jam atsakysi į rūpimus klausimus, kalbėsi konkrečiai ir aiškiai, pasiūlysi problemos sprendimo būdus, patarsi, tai jis ir pasitikės tavimi. Kitą kartą rūpesčiams užgulus, vėl ateis, nes žino, kad gaus pagalbą. Tai ir yra pasitikėjimas. Ir dar labai svarbu, kad paprastas žmogus nesijaustų stovintis prieš viršininką, kuris gali jam duris parodyti. Dar daug pasitaiko pasipūtusių, kaip sakoma, pasikėlusių valdininkų. Va tokiu tai tikrai nesu ir nebūsiu. Apie seniūnų tiesioginius rinkimus galvojau, kai dalyvavau konkurse seniūno pareigoms užimti. Manau, kad į visas atsakingas pareigas vadovai turėtų būti renkami. Žmonės turi pasitikėti ir išsirinkti norimą vadovą. Žinoma, seniūnas turėtų būti su aukštuoju išsilavinimu, moralus, turi turėti vadovavimo patirties, gyventi toje seniūnijoje, pažinoti gyventojus, žinoti jų rūpesčius, norus ir siekius bei būtų gerbiamas žmonių, žinotų įstatymus.

Alfredas Gaubys, Juknaičių seniūnas:

- Seniūnu esu nuo praėjusių metų balandžio 1-osios. Seniūnas atsako už  visą seniūnijos teritoriją: gyventojų tarpusavio santykius, veiklą, aplinką, socialines priemones. Maloniausia darbe, kai gali padėti žmogui ir pastangos nenueina veltui. Dažnai tenka būti ir tvarkos  sergėtoju, ir paguosti žmogų, o kai kada - ir patarėju. Kiekviename darbe reikia dirbti. Ir kuo daugiau į savo darbą įdedi pastangų, tuo geresnis rezultatas. Niekada žmogui nežadėk to, ko negali, o jei ką pažadėjai, būtinai ištesėk. Kitaip prarasi pasitikėjimą. Ar reikia tiesioginių seniūnų rinkimų? 2015 metų birželio mėnesį Ministras Pirmininkas pareiškė, kad būtų grįžimas į 1995 metus, kai kiekviena seniūnija turėjo savo buhalteriją. Tokiu atveju seniūnija taptų savarankiška biudžetine įstaiga, o tai kainuotų pinigus. Bet tada seniūnas galėtų daugiau atstovauti gyventojams, padidėtų gyventojų aktyvumas.          

Dalia Rudienė, Saugų seniūnė:

- Seniūne esu  nuo praėjusių metų lapkričio 25 dienos. Būti seniūnu - tai būti administratoriumi, socialinių reikalų žinovu, kultūros specialistu, išmanyti visas seniūnijos problemas, mokėti pasidžiaugti seniūnijos bendruomenės pasiekimais. Maloniausia darbe - tai žinia apie geras ir malonias akimirkas, ilgaamžių pagerbimas ir sveikinimas, paramos suteikimas sunkiai besiverčiančioms šeimoms ar gyventojams, nukentėjusiems nuo įvykusios nelaimės. Didžiausias iššūkis - nuspęsti tolesnį mažamečių likimą, palikti gyventi šeimoje ar ieškoti jiems naujų globėjų. Geras seniūnas - komunikabilus, gebantis išklausyti, reiklus, atsakingas, optimistas, įvairių veiklų organizatorius ir, be abejo, - turintis aiškius veiklos tikslus. Žmonių pasitikėjimą galima pelnyti nuoširdumu ir ištesėjus duotus pažadus. Žmogus turi jausti, kad jo nuomonė yra svarbi. Jeigu seniūnas būtų renkamas tiesiogiai, žinotume, kad jis yra išrinktas gyventojų pasitikėjimu. Dėl tiesioginių seniūnų rinkimo vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau.

Alfonsas Šeputis, Švėkšnos seniūnas:

- Pareigas pradėjau eiti nuo 1995 metų. Ką reiškia būti seniūnu? Gerbti žmogų, mėgti  darbą ir mylėti savo kraštą. Maloniausia, kai tu gali kažkuo padėti, gali tinkamai patarti ir su šypsena atsisveikinti. Visada džiugina padaryti darbai, žmonių iniciatyvos bendruomenėje ir jų pastangos gražinti savo aplinką. Džiugu, kai tave supranta. Seniūnas turi būti žmogus, o ne valdininkas.  O tai gana sunku, nes tu atstovauji įstatymų įgyvendinimą ir jų laikymąsi, o kaip žinome, ne visi įstatymai turi žmogišką atspalvį. Aš pritariu tiesioginiams seniūnų rinkimams, aišku, su sąlyga, jeigu bus palanki teisinė aplinka, kuri suteiktų seniūnams galimybę tinkamai atstovauti savo teritorijos bendruomenei bei spręsti vietos problemas. Norėtųsi, kad seniūnų rinkimai būtų kuo mažiau politizuoti. Bet tai, ko gero, pas mus neįmanoma.

Algirdas Rauktys, Usėnų seniūnas:

- Pareigas pradėjau eiti nuo 2007 metų. Būti seniūnu reiškia būti seniūnijos šeimininku. Tai didžiulė atsakomybė ir iššūkis. Maloniausia, kai gali vienaip ar kitaip padėti žmogui. Būna atvejų, kai nuo seniūno mažai kas priklauso, bet privalu žmogui padėti išspręsti jo problemą. Skaudu, kai nepavyksta. Seniūnas turėtų būti emociškai stipri asmenybė, turinti psichologinių žinių, visada laikytis duoto žodžio, mokėti išklausyti, įsigilinti į problemas, priimti greitus, kartais nepopuliarius sprendimus, būti sąžiningas visų gyventojų atžvilgiu. Manau, kad seniūnai galėtų būti renkami žmonių. Tačiau yra daug neaiškių klausimų – seniūnijos ir seniūno statusas, pavaldumas ir eilė kitų klausimų, kuriuos reikėtų išspręsti.

Jonas Budreckas, Žemaičių Naumiesčio seniūnas:

- Seniūnu dirbti pradėjau 2000-ųjų balandžio 19-ąją. Būti seniūnu – profesija. Turi išmanyti, domėtis įvairiomis sritimis. Svarbiausia - kontaktuoti su žmonėmis. Man mano darbas labai patinka. Pamatau kas ne taip, tuoj skubu organizuoti darbus, spręsti problemų. Vėliau malonu pasidžiaugti pasiektais rezultatais. Sudėtingiausia, kai nori kažką padaryti, tačiau negali. Daug ką lemia ir lėšos...  Manau, jog seniūnas turi būti geras diplomatas, kad tiktų ir prie „tanciaus“ ir prie „rožančiaus“.  Visiems geras nebūsi. Tik savo nuoširdžiu darbu galima pelnyti žmogaus pasitikėjimą. Galvoju, kad seniūnus turėtų rinkti patys žmonės. Kažkada ėjau viršaičio pareigas. Tuomet mane išrinko žmonės.

Tomas Balčytis, Gardamo seniūnas:

- Seniūno pareigas pradėjau eiti nuo 2000-ųjų. Šis darbas kartais patinka, o kartais ne. Kai susikaupia labai daug problemų, tuomet jis ir nepatinka, o kai gali padėti, darbas labai patinka. Seniūnas turi būt komunikabilus, užjaučiantis, išklausantis. Kartais žmogui tereikia, kad jo kas nors išklausytų apie jį užklupusius vargus, bėdas. Nors ir negaliu jam padėti, tačiau jam palengvėja. Seniūnai negali pasirinkti - juos rinkti ar ne. Tai turėtų nuspręsti patys gyventojai.

Dalia Drobnienė, Rusnės seniūnė:

- Seniūno pareigas einu jau penkti metai. O atrodo, kad tik vakar atėjau į šį darbą. Niekada nežinau, kokius darbus teks daryti, nors juos būnu iš anksto suplanavusi. Visada esame priklausomi nuo oro, nuo žmonių kiekio, kuris ateina. Niekada nežinau, ką tą dieną galėsiu padaryti. Kiekviena diena yra skirtinga. Pagal mano charakterį tai yra gerai. Kartais pagalvoju - jei turėčiau dirbti kažkokios tai įstaigos buhaltere, nusišaučiau po savaitės. Man reikia eiti, matyti, bendrauti, kažką planuoti. Seniūno darbe kartais būni viskas – tėvas, mama, psichologas, kunigas... viskas viename. Ateina žmonės ir pasiguosti, ir pasišnekėti. Kiekvienas nori būti išgirstas. Kitą kartą nežinau net kaip patarti, bet reikia žmogų išklausyti. Jei nori, kad tavo teritorija, miestelis būtų nors kiek gražesnis, kasdien reikia kažką prisigalvoti ir dažnai tai padaryti reikia iš nieko.

Kažkada man pasakė, jog planuojami tiesioginiai seniūno rinkimai, ir paklausė, ar aš nebijau to.  Paėmė juokas. Kas nėra dirbęs to darbo, tas nesupras. Aš galiu nuo ryto iki vakaro sėdėti kabinete ir sakyti: atsiprašau, mes negalėsime jums padėti, nėra pinigų. Nebijau visiškai tiesioginių seniūnų rinkimų. Pirmiausia esu sveikas žmogus, turiu rankas ir kojas, o šluotos su skuduru iš manęs niekas neatims. Darbo visada susirasiu, jei tik norėsiu. Kai pradeda žmonės sakyti, jog nėra darbo, sunku – košmaras, tokia nesąmonė, juokas...

Vitalijus Mockus, Vainuto seniūnas:

- Seniūnijoje dirbu nuo 1987-ųjų kovo 17-osios. Seniūno darbas išties nenuspėjamas, nes kiekvieną dieną tenka spręsti ne tuos pačius, bet įvairius klausimus, susijusius su seniūnijos gyvenimu. Maloniausia, žinoma, kai pavyksta padėti žmogui sprendžiant jam iškilusias problemas. Seniūno darbe svarbiausia būti geru psichologu, nes kiekvienas žmogus - tai asmenybė, su savo norais ir siekiais. Žinoma, reikia būti visiems teisingu. Ką manau apie tiesioginius seniūno rinkimus? Jei būtų išspręstas atskiras seniūnijos finansavimas, pritarčiau šiai minčiai. Dabar seniūnas, neturėdamas finansavimo, yra tarsi surištomis rankomis.