Socialinis darbuotojas – karys svetimų bėdų lauke

Nori į senelių namus

Tai buvo trečiadienis. Iki pietų jauna specialistė priiminėjo prašymus socialinėms išmokoms, kompensacijoms gauti. Ne vieną jai teko konsultuoti ir įvairiais kitais klausimais. Nemažai buvo besidominčių apie teises gauti socialines paslaugas namuose.

L. Ozgirdaitė su kolege Virginija turi surinkusios ir krūvą drabužių. Puikiai žino, ko kam reikia. Todėl buvo ir tokių, kurie atėjo jų pasiimti. Daugelis socialinės rizikos šeimų grupei priklausančių atstovų dėkojo už dovanas, bet pasitaikė ir tokių, kurių nesuprasi, dėl ko jie bambėjo. Tačiau rinkosi ir rado jiems tinkamų daiktų.

Po pietų laukė ne vienas vizitas pas įvairius klientus. Pirmiausia skubėjome į ligoninę, kur gydosi devintą dešimtį einanti senjorė. Ši nori gyventi senelių namuose, nes jau nebepajėgia pati savimi pasirūpinti. Ir vienkiemyje netoli miško bijo viena gyventi. Todėl socialinio darbo organizatorė suruošė reikalingus dokumentus, kuriuos močiutė turėjo pasirašyti, kad galėtų būti įrašyta į eilę, jog kada nors galėtų senelių namuose apsigyventi. L. Ozgirdaitė kantriai, mažiausiai dešimt kartų išaiškino, kodėl atėjo pas senolę, papasakojo, kokios yra sąlygos, kad ji gautų norimą paslaugą. Tačiau močiutė vėl ir vėl vis klausinėjo to paties. „O kada ta eilė ateitų? Reikėtų mokėti, kiek? Bet juk aš namo neturiu, juk ten tik puvėsis... Niekas man nepadės. Koks ten turtas... Ką man daryti su juo? Juk jo neturiu“, - vis kartojo senolė. L. Ozgirdaitė vėl paaiškino, kad jos vardu yra du butai. Todėl tektų dar mokėti 57 eurus turto mokesčio kiekvieną mėnesį, jei moteris gyventų senelių globos namuose, o jei butų neturėtų, jai nuo pensijos liktų dar beveik 30 eurų. Specialistė daug kartų priminė, kad padovanojus turtą, tik po metų jai nebereikėtų mokėti tų 57 eurų. Taip jos beveik pusvalandį ir kalbėjosi. L. Ozgirdaitė pas tą moterį lankėsi jau ne pirmą kartą. Sutarė, jog ateis ir dar kartą, mat močiutė nutarė, kad jai dar reikia pagalvoti.

Vileikiuose nori išgirsti gegutės kukavimą

Visiškai kitoks pokalbis buvo su garbingo amžiaus dama Irena Žeglinskiene iš Vileikių kaimo. Ją socialinė darbuotoja buvo prieš keletą dienų aplankiusi ir konsultavo apie socialines paslaugas. Todėl vos išvydusi jauną specialistę senutė iš toli su šypsena ją pasitiko ir tuoj pat pasidžiaugė, jog ją vėl mato. Irena net sėdėdama ant lovos spirgėjo. Matėsi, jog ji iš prigimties lyg vijurkas. Ant jos spintelės gulėjo akiniai, padidinimo stiklas ir žaliavo narcizai, kuriuos ji gavo dovanų nuo kaimynų per Velykas. „Noriu grįžti į savo Vileikius. Noriu gegutės tik ten paklausyti“, - pirmi vileikiškės ištarti žodžiai socialinei darbuotojai.

I. Žeglinskienė tvirtino, kad ko gero niekas neturi geresnių kaimynų, kokius ji turinti. „Tik pasiimu krepšiuką, kad parsineščiau malkų. Nespėju išeiti į lauką, o jau kaimynai šaukia: „Močiute, kur eini, palauk, tuoj padėsime“.  Jūs neįsivaizduojate, kokie geri mano kaimynai“, - vis su šypsena veide kalbėjo senolė. Ja rūpinasi ir anūkas. Senolė paaiškino, kad žiemą namuose buvo gana šalta, todėl mielai atsigulė į ligoninę. Džiaugiasi, kad gydymo įstaigoje su ja visi gerai elgiasi, yra mandagūs ir mieli. Gražių žodžių negailėjo ir apie socialinę darbuotoją.

Senjorė norėjo su specialiste tiesiog pasikalbėti. Ji pasakojo, jog susilaukė trijų vaikų. Karo metu viena dukra mirė. Vėliau dėl ligos šį pasaulį paliko ir kita atžala. Vienas vaikas gyvena Anglijoje. Turi ir tris anūkus. Spalį 95-ąjį jubiliejų švęsianti senutė prisimena, kad gyvenime teko daug dirbti įvairius darbus - karves melžti, skalbti, atlikti įvairius ūkio ir lauko darbus. Šiek tiek plušėjo ir ligoninėje, tačiau jai šis darbas nepatiko, todėl greitai jo atsisakė. „Stengiuosi visus žmones gerbti. Visada stengiausi padėti kiekvienam, kiek tik galėjau. Gaila man net to išgeriančio. Ateina kartais ir prašo duoti kelis centus. Pasakau, kad negaliu, nes jis išleis alkoholiui. Tačiau žmogus paprašo ir vis tiek duodu, nors žinau, kad jie bus panaudoti ne maistui“, - pasakojo  I. Žeglinskienė. Mėgsta ji skaityti. Paėmusi „Šilokarčemos“ naujausią numerį net pademonstravo kaip ji tai daro – užsidėjo akinius ir pridėjusi padidinamąjį stiklą skaitė.

Sutarė, jog lankys socialinė darbuotoja

Iš ligoninės nuvykome į Laisvė alėją, kur gyvena netrukus 90-ąjį jubiliejų švęsianti Stefanija Zapustienė. Todėl socialinio darbo organizatorė domėjosi, ar šilutiškė nori, kad ją pasveikintų rajono valdžios atstovai. Jaukiuose ir gražiai sutvarkytuose namuose šeimininkės nebuvo. Duris atidarė gerai nusiteikęs, labai mandagus sutuoktinis Pranas. Šis pasidžiaugė, kad šaunioji jo žmona nenusėdi vietoje ir yra išvykusi į sodą, kur ir darbuojasi. Ar norės, kad jo žmoną sveikintų Savivaldybės atstovai, atsakyti negalėjo. Todėl susitarė, kad apie tai informuos kitą dieną telefonu, o jei to nepadarys, lauks L. Ozgirdaitės savo namuose popiet.

Netrukus pasibelsta ir į kitos senjorės Janinos Ubartienės namų duris Traksėdžiuose. Svečius pasitiko jos sūnus Vitalijus. Čia L. Ozgirdaitė lankėsi dėl to, jog jis prašė, kad jo mamą lankytų socialinis darbuotojas. Senolė dar visai neseniai gyveno drauge su savo sese Roma, kuri ja rūpinosi. Tačiau ją užklupo liga, todėl šiuo metu ji ligoninėje. 84-erių Janina liko viena. Ji pati pasirašė po dokumentais, kad jai būtų teikiamos socialinės paslaugos namuose.

Traksėdiškė sako, kad, atšilus orams, ji mėgsta išeiti į lauką. Todėl jos širdį džiugina vis drąsiau pasirodantys saulės spinduliai, pastatyti suoliukai, nes atsisėdusi gali gėrėtis pušynėliu, gamta, paklausyti paukščių giesmių. Būdama namuose senolė dažniausiai sėdi supamojoje kėdėje, žiūri televizorių. Mėgsta ji ir gėles, kurių ant palangių netrūksta.

Sūnus Vitalijus gyvena Švedijoje. Jis tikino, kad bus ramesnis, kai jo mamą lankys dar ir socialinė darbuotoja. Su L. Ozgirdaite jie pasikeitė kontaktais, susitarė, kad iškilus bėdai, skambins ir apie ją praneš, o elektroniniu paštu informuos, kaip laikosi mama žiūrint specialisto akimis.

Leido gyventi, nes padeda atlikti darbus

Lankėmės tą dieną ir Šlažų kaime, nes reikėjo įvertinti buities bei gyvenimo sąlygas ir patikrinti duomenis apie ten gyvenančių asmenų šeimyninę padėtį. Abu aplankyti ilgalaikiai bedarbiai, gaunantys socialines pašalpas. Atvykus Kęsto nebuvo matyti. Pasitiko Elena Mockaitienė. Netrukus ji pašaukė ir paprašė ateiti Kęstą pasikalbėti su seniūnijos darbuotoja. Vyras buvo senoje malkinėje. Atėjęs ramiu žvilgsniu nužvelgė viešnią ir paklausė, ko ji norinti. Šiai paaiškinus, ko ji atvykusi, abu teigė, jog gyvena viename name, tačiau jie nėra pora. Vienas jų įsikūręs viename namo gale, kitas – kitame. Netrukus vyras, pasirašęs ant dokumentų, išėjo.

Elena pakvietė užeiti į namus ir pratęsti pokalbį. Pravėrė seno medinio namo duris, pakėlė audeklą ir įleido svečius. Avarinės būklės namai buvo sutvarkyti. Juose daug įvairių statulėlių, gėlių. Moteris sakė, jog net elektros juose nėra, mat dėl prastos būsto būklės ji buvo atjungta. Nėra ten ir kitų patogumų – tualeto, kriauklės. Vandenį nešasi iš šulinio. Parodė ji ir savo miegamąjį, kur tikrai kiekvienas daiktas turėjo savo vietą. Jame daug žaislų. Klausėme, kodėl jų tiek daug? „O man patinka jie. Primena laiką, kai mano vaikai buvo maži. Taip gyvenu. Lyg akmens amžiuje... Turėjau žibalinę lempą, tačiau negaliu jos pernešti. Sergu bronchine astma. Išsiverdu rūgštynių sriubos. Jau šiųmetes viriau. Neturiu, kas man padėtų. Esu prastos sveikatos. Būna, kad atima kojas, nevaikštau. Stuburo bėdos... Kęstui neleisčiau gyventi tame name, jei jis nepadėtų. Jis ir malkų atneša, jas pakapoja. Ir šiaip čia jis retai tebūna. Dažnai pas tėvą ar draugus išvyksta“, - pradėjo pokalbį šlažiškė. Ji pagimdė penkis vaikus. Niekada netikėjo ir nesitikėjo, jog gali nutikti taip, jog liks visiškai viena.

Susitaikė su likimu

Paklausus, kaip sekėsi auginti atžalas, ji pradėjo verkti ir pasikūkčiodama ištarė, kad tai jai pati skaudžiausia tema. Moteris prisipažino – jau 20 metų ji benamė. Liko ant gatvės su ketverių metų dukra ir keturiolikmečiu sūnumi. Dar vieną atžalą priglaudė jos buvusi uošvė. „Eidavau ir maldaudavau žmonių, kad priimtų gyventi, kad turėtume kur prisiglausti. Už tai tekdavo daug dirbti. Dažniausiai slaugydavau senukus, šerdavau gyvulius. Viską dariau, kad tik neatimtų vaikų. Vieną dukrą palaidojau. Vargai lydėjo kasdien“, - atviravo pašnekovė. Ji vos galą su galu suduria ir dabar. Sako, kad dažnai net pati su savimi tarp keturių sienų pasikalba, paverkia. Ją ramina knygos. Kokia tik patenka jai į rankas, tuoj pat ir perskaito. Tą daro vakarais. Kadangi šviesos nėra, skaito pasišviesdama žibintuvėliu. Dažnai net nepajaučia ir su knyga rankose užmiega.

Paklausus apie svajones, moteris nuleido galvą. „Kokios čia dar svajonės... Dabar gyvenu lūšnoje, kurioje leido apsigyventi valdžia. Iš tikrųjų, svajoju kada nors turėti savo pastogę. Norėčiau juos išpuošti, įrengti lyg bažnyčią, kur galėčiau gyventi taip, kaip noriu“, - garsiai mąstė E. Mockaitienė. Ji tikino, jog jau yra susitaikiusi su savo likimu. Anot Elenos, ir šuo kariamas pripranta. Todėl džiaugiasi, kad turi ir tuos namus, kuriuose dabar gyvena.

Po vizitų grįžome atgal į seniūniją. Pakeliui į namus L. Ozgirdaitė sakė, jog tenka gana dažnai bendrauti ne tik su klientais, bet ir su jų giminaičiais, draugais bei kaimynais. O ar tenka dirbti po darbo valandų? Pasirodo taip, nes reikia pildyti ataskaitas, aprašyti darbo eigą, sutvarkyti įvairius planus.