Kiek iš tiesų turi uždirbti lietuviai: trys versijos

DELFI kalbinti ekonomistai atkreipė dėmesį, kad statistika parodo ne viską. Vis dėlto jie sutinka, kad oficialūs atlyginimai Lietuvoje turėtų ir galėtų būtų apie 30 proc. didesni, nes maždaug tokia dalimi yra didesnės mūsų išlaidos vartojimui.

Mažų atlyginimų su darbdavių prigimtimi nesieja

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda sutiko, kad pagal kai kuriuos ekonomikos rodiklius „nesame atsiliekanti šalis“, tačiau pagal vidutinį atlyginimą, „deja, nespinduliuojame ypatingu grožiu“.

„To nesiečiau su kokiu nors prigimtiniu darbdavių nenoru, taip sakant, kelti atlyginimus, bet labiau su šešėline ekonomika. Dalis mūsų atlyginimo, akivaizdu, mokama „vokeliuose“, dėl to matome tokį neatitikimą. Oficialios pajamos ir pirkimo mastai prekybos centruose taip pat neatitinka. Vadinasi, tie pinigėliai ateina iš kitų, nedeklaruojamų šaltinių“, – svarstė patarėjas.

Jo teigimu, dėl atlyginimų skirtumų būtų kur kas aiškiau, jei būtų galima tiksliai įvertinti neapskaitomos ekonomikos mastą.

„Nežinau, kiek pagerins situaciją apgailestavimas, kad štai kokie turėtų būti atlyginimai, bet tokie nėra. Aišku, galime taip sąlygiškai skaičiuoti, bet nemanau, kad kokiam nors darbdaviui tai padarytų įspūdį. Jis puikiausiai supranta, kad padidinus atlyginimus 30 proc. ar daugiau konkuruoti su kitomis įmonėmis bus labai sudėtinga, tad jis turės pasitraukti iš darbo rinkos.

Tai ypač galioja verslo srityse, kuriose darbo kaštai sudaro didelę dalį visų išlaidų. Pavyzdžiui, tekstilės pramonėje sunkiai įsivaizduoju tokį dalyką. Aišku, jei sektoriuje darbo kaštai mažesni, galima tokia politika kelti atlyginimus. Galbūt darbdavys gautų ir tam tikros naudos – surinktų gerą, motyvuotą personalą, kuris duotų tam tikrų vaisių“, – kalbėjo ekonomistas.

Galiausiai jis atkreipė dėmesį, kad Estijoje gerokai daugiau užsienio kapitalo įmonių, kurios vengia neoficialių atlyginimų, labiau vertina ir moka geresnius atlyginimus kvalifikuotiems darbuotojams. Taigi ir vidutinis darbo užmokestis ten gerokai didesnis.

„Estijos pavyzdys puikiausiai rodo kokia yra tiesioginė priklausomybė tarp užsienio kapitalo lyginamosios dalies ir tarp vidutinio darbo užmokesčio. Tikrai neabejotina ir tą galima statistiškai parodyti, estų atotrūkis pagal tiesiogines investicijas gerokai didesnis negu pagal vidutinį darbo užmokestį“, – aiškino pašnekovas.

Esminis Lietuvos ir Šveicarijos skirtumas

„Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad lyginti skirtingose valstybes mokamą darbo užmokestį ir sukuriamą pridėtinę vertę nevisai teisinga.

Paslaugų sektoriuje (pavyzdžiui, teisinių) darbo užmokestis sudaro kone 100 proc. vertės. Kita vertus, kiekvienos valstybės ekonomikoje skirtingi sektoriai išplėtoti nevienodai, juose sukuriama skirtinga vertė. Taigi, tiksliau būtų lyginti skirtingų sričių specialistų atlyginimus.

„Skaičiuodami pagal atskirus sektorius matome: kad palyginti su Estija ir ES vidurkiu, Lietuvoje darbuotojams iš tiesų atitenka mažesnė pyrago, sukuriamos vertės, dalis. Jei ji būtų kaip Estijoje, skirtingų sektorių lietuvių darbo užmokestis galėtų didėti nuo 0 iki kone 30 proc., o jei ES vidurkį – dar daugiau“, – aiškino jis.

Ekonomisto nuomone, viena iš priežasčių, kodėl lietuvių atlyginimai mažesni – tai didelis darbo pajamų ir mažas ne darbo pajamų apmokestinimas.

„Šveicarijoje labai maži darbo mokesčiai, dėl to nėra didelių paskatų darbuotojams neišmokėti pajamų, daugiau jų sukurtos pridėtinės vertės. Darbdaviui kartais iš viso labiau apsimoka išmokėti pinigus vidutinį atlyginimą gaunantiems darbuotojams (ypač jei jų pajamos apmokestinamos mažesniu tarifu), nei, tarkime, „išsiimti“ dividendus.

Lietuvoje vienareikšmiškai: išmokėti darbo užmokestį yra gerokai brangiau nei dividendus ar kitas išmokas. Aišku, dėl to paplitę „vokeliai“ ir plačiai naudojama praktika asmeninius daiktus pirkti įmonės sąskaita, tai ypač pastebima smulkiajame versle“, – kalbėjo pašnekovas.

Jei uždirbtume mažiau, tiek neišlaidautume

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis atkreipė dėmesį, kad gretinti vienam gyventojui tenkančio vidaus produkto dalį ir vidutinį atlyginimą nekorektiška, nes skiriasi jų skaičiavimo metodika.

„Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje BVP vienam gyventojui (skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą) yra didesnė nei Latvijoje, Estijoje, kitose Vidurio ir Rytų Europos valstybių, o atlyginimai mažesnis, yra mažesnis kainų lygis. Taigi, žiūrint tik į BVP ir neatsižvelgiant į kainų lygį, negalima sakyti, kokie turėtų būti atlyginimai šalyje“, – paaiškino ekonomistas.

Kita vertus, jo teigimu, oficiali statistika apie Lietuvos darbo užmokestį pateikia netikrą vaizdą. Banko skaičiavimais, vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turbūt yra ketvirtadaliu ar net trečdaliu didesnis nei skelbia oficiali statistiką.

„Niekam ne paslaptis, o ir skirtingais metodais atlikti vertinimai rodo, kad būtent tokia dalis darbo užmokesčio sumokama neoficialiai arba naudojantis kitomis legaliomis formomis. Dėl šios priežasties matome mažą vidutinį darbo užmokestį, kurį skelbia Statistikos departamentas. Bet tai nereiškia, kad gyventojų pajamos tokios mažos“, – įsitikinęs ekonomistas.

Jo teigimu, šį faktą geriausiai iliustruoja gyventojų išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms. „Vienam gyventojui tenkančios vartojimo išlaidos Lietuvoje yra didesnis nei Estijoje, Latvijoje ir kitose kaimyninėse valstybėse. Čia ir paaiškėja, kad gyventojai turi pinigų, bet juos gauna ne kaip oficialų darbo užmokestį“, – reziumavo pašnekovas.