Kodėl kariškių radarams trukdo vėjo jėgainės?

Nors žemėlapis sudarytas prieš ketverius metus, norėdami pagerinti galimybes verslo atstovams planuoti plėtrą, kariškiai šį žemėlapį nusprendė paviešinti šiemet. Tačiau verslininkai įsitikinę, kad jie per vėlai buvo informuoti apie draudžiamas zonas, nors kariuomenė atkerta, kad informacija visuomet buvo prieinama.

„Ta situacija susidarė, kai verslininkai, nežinodami, kur galima statyti, kur – negalima statyti (atsižvelgiant į radarus), pradėjo planuoti vėjo jėgainių parkus ir galiausiai, praėjusių metų pabaigoje, sužinojo, kad šitose vietose negalima“, – aiškina Vėjo elektrinių asociacijos tarybos pirmininkas Linas Sabaliauskas.

„Nuo 2012 metų raštu besikreipiantys vėjo energetikos plėtotojai visada gaudavo atsakymą iš Lietuvos kariuomenės. Jų projektai yra derinami ar derinami su sąlygomis, tam tikrais apribojimais. Pasieniuose su ne NATO valstybėmis kariškiai turi sugriežtintus, padidintus reikalavimus oro erdvės stebėjimui. Tai natūralu“, – pabrėžia Jungtinio štabo J3 operacijų valdymo sk. oro operacijų karininkas mjr. Raimundas Tijūnaitis.

Būtent didžiausias verslininkų nepasitenkinimas ir kilo dėl ribojimų vėjo jėgaines statyti pasienyje, o tiksliau – Šilutės rajone. Vien tik čia šiuo metu veikia trys parkai, kurių bendra galia siekia 73 MW galios ir statomas dar vienas – 60 MW galios parkas.

Statytojai sako, kad tokią plėtrą rajone nulėmė palankiausios gamtinės sąlygos, nedidelis gyventojų skaičius, taip pat gera elektros tinklo infrastruktūra. Tačiau šioje zonoje stovi vienas iš kariuomenės radiolokacinių postų ir jis itin svarbus, nes vos už keliasdešimties kilometrų yra Kaliningrado sritis, kurią Rusija vis labiau militarizuoja, tad šios zonos stebėjimas būtinas.

Verslininkų užmojai dar labiau išplėsti valdas ir taip iš esmės priartėti prie karinio radaro bei įsiterpti tarp jo ir Lietuvos sienos su Kaliningradu kelią nemažą pavojų, sako kariškiai. Šiuo metu pagal kariuomenės vado įsakymą 30 kilometru spinduliu vėjo jėgainių statyba yra draudžiama, nes kuo arčiau jos iškils, tuo daugiau trukdžių turės kariškiai. Pasak ekspertų, vėjo jėgainių besisukančios mentys ir stiebas dėl signalo, atspindinčio nuo jų, sudaro vadinamąją šešėlio zoną, t.y. už vėjo jėgainės radaro signalas susilpnėja, todėl sumažėja orlaivio aptikimo nuotolis.

„Įsivaizduokime vėjo jėgainių parką, kur jėgainių stovi ne viena, o kelios dešimtys. Besisukančios mentys sudaro, galėčiau pavadinti, beveik neprognozuojamus atspindžius į įvairias puses. Šitie atspindžiai gali sukelti melagingų taikinių žymes mūsų operatoriaus ekrane. Radiolokatorius, jo imtumas pradeda fiksuoti skraidantį objektą ten, kur jo nėra“, – aiškina Lietuvos kariuomenės KOP Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdybos vadas plk. ltn. Ramūnas Titenis.

Ypač didelė problema – pastebėti žemai ir lėtai skrendančius objektus, pavyzdžiui, sraigtasparnius. Pasak R. Titenio, radaro tiesioginis matomumas siekia iki 60 kilometrų, todėl kariuomenė, apribojanti tik 30 kilometrų zoną, jau ir taip daro didžiules nuolaidas verslininkams. Pavyzdžiui, kitos šalys nustato ir dar didesnius apribojimus. Kanada šį spindulį yra išplėtusi iki šimto kilometrų, Norvegija jokių statybų prie karinių radarų neleidžia 50 kilometrų zonoje. Šie atstumai nurodomi objektyviai įvertinus galimą riziką.

Pasak kariuomenės vado, vėjo jėgainių parkai turėtų būti statomi ten, kur darytų minimalų neigiamą poveikį tokiai svarbiai Lietuvos kariuomenės veiklai kaip oro erdvės, pasienio zonos stebėjimas.

Beje, kariuomenė ne tik nustatė mažesnę nei kai kurios kitos šalys zoną, bet ėmėsi ir kitų kompromisų. Verslininkams, norintiems plėsti jėgainių parkus, nepatenkančius į 30 kilometrų zoną, pasiūlyta investuoti į įrangą, su kuria kariškiai visiškai arba iš dalies pašalintų vėjo jėgainių sukeliamus trukdžius. Ir dviejų paskutinių Šilutės bei Pagėgių rajonuose pastatytų parkų vystytojai, ir operatoriai tokiems kompensaciniams radarams paskyrė daugiau nei 2,3 mln. eurų. Kariuomenė už juos planuoja įrengti du papildomus radarus, tačiau verslininkai jėgaines nori statyti raudonose zonose.

„Jeigu yra techninės galimybės išspręsti vėjo elektrinių statybą arčiau radarų, tai mes pasiruošę į tas technines priemones investuoti. Tai reiškia, kad geltonosios zonos problemos lyg ir nėra. O klausimas – ar tie 30 km. iki radarų yra, nes taip nutarė kažkoks valdininkas, ar todėl, kad tai yra nustatyta kažkokiais techniniais parametrais. Jeigu tai yra pagrįstas atstumas, tai tikriausiai mes nesiginčysime, kad 30 kilometrų [zonoje – LRT] negalime statyti“, – sako L. Sabaliauskas.

Daug vilčių kariškiai verslininkams nepalieka, nes, pasak kariuomenės vado, „kai nustatoma, kad net ir papildomos įrangos diegimas neleis pašalinti neigiamų pasekmių, tose vietose vėjo jėgainių plėtra ribojama“.

„Papildomos kompensacinės priemonės, techninės priemonės – tai pavadinčiau kompromisais derinant kariuomenės ir verslininkų interesus. Kompensacines aš paimčiau į kabutes, nes iš esmės šitos techninės priemonės nekompensuoja galimo neigiamo poveikio“, – aiškino R. Titenis.

O tai reiškia, kad kompensaciniai radarai tik didins krašto apsaugos išlaidas ir tikrai nekompensuos praradimo šimtu procentų. Įdomiausia tai, kad, pavyzdžiui, vidurio Lietuvoje verslininkai gali savo projektus vystyti be jokių kliūčių, tačiau juos labiausiai domina tos zonos, kur yra didžiausias poveikis nacionaliniam saugumui. Verslininkai šį savo norą aiškina palankiausiomis oro sąlygomis. Vėjų elektrinių asociacijos teigimu, jei jiems nepavyks susitarti su kariuomene, tai kompanijos, investavusios lėšas, kreipsis į KAM dėl kompensacijų, nes apie ribojimus sužinojo per vėlai.

Tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad jei ministerija įrodys, jog vystytojams informacija buvo prieinama, o jie dėl savo neveiklumo nesugebėjo ja pasinaudoti, kompanijos bus priverstos nuostolius nurašyti.