Jubiliatas netiki, kad už nugaros – 90 metų

Visada buvo praktiškas

Šiek tiek pavažiavus nuo Barvų per Lapynus, dešinėje kelio pusėje vingiuoja siauras keliukas, vedantis į tvarkingą sodybą. Čia pat Tenenys, gana status skardis, siūlantis nusileisti prie upės. Ramu, gražu, jauku – ką daugiau bepridursi. Tai J. Mikalausko išpuoselėta sodyba. Prie tvarkingo pastato būrį svečių pasitiko Jonas su savo dukra Virginija. Šeimininkas apsidžiaugė, jog yra nepamirštas ir netrūksta norinčių jį pasveikinti.

Kaime gyvenantis jubiliatas džiaugiasi, kad juo nuoširdžiai rūpinasi jo jauniausioji atžala. Nors už nugaros jau 90 metų, daug visko per gyvenimą teko J. Mikalauskui patirti, daug netekčių išgyventi, bet liko jam pragyventų metų sukauptas turtas – santūrumas, išmintingumas, širdies gerumas, darbštumas ir draugiškumas. Visu šiuo turtu gali šiandien jis pasidalyti su savo artimiausiais. „Net nepastebėjau, kad tas 90-asis jubiliejus atėjo. Netikiu pats tuo“, - atviravo senolis. Netikėjo, jog jam 90, ir atvykę su jubiliejumi pasveikinti svečiai. Visus stebino barviškio gyvybingumas ir linksmumas. „Visi apskaičiavo, kad man 90 metų. Negali būti. Nėra ko nusiminti, reikia džiaugtis viskuo“, - dar kartą priminė jubiliatas. Jis gimė Pajūralyje, iš septynių vaikų buvo ketvirtas šeimoje. Tėvai vertėsi ūkiškai, turėjo keturias karves, du arklius ir kitų galvijų.

Su savo antrąja gyvenimo puse jis susipažino Priekulėje, kur ji tarnavo nuo septynerių. Supažindino porą Jono sesuo. Šis iš karto nusprendė, kad jauna mergina – jo išrinktoji, mat buvo praktiškas ir norėjo tokios, kuri nebijotų darbo. Anastazija Stefanija Danutė – tokia ir buvo. Dvidešimt ketverių moteris ir trimis metais vyresnis Jonas netrukus atšoko vestuves. Susilaukė keturių atžalų – trijų berniukų ir jaunėlės dukters.

Žino, ko nori

J. Mikalauskas išbandė ir vairuotojo darbą. Vėliau dirbo veterinarijos gydytoju. Visada labai mylėjo gyvulius. Ne kartą per gyvenimą ir naktį pas juos skubėdavo. Net dviračiu yra važiavęs, kad tik galėtų suteikti gyvūnams pagalbą.

Dabar senolis gyvena su dukra Virginija sodyboje, kurią pats savo rankomis su artimųjų pagalba ir išpuoselėjo – namą, ūkinį pastatą pastatė, sodą pasodino. Duktė po 22 metų, praleistų Amerikoje, kur ir auklės darbo ragavo, išbandė save ligoninėje, net vienuolyne nemažai laiko dirbo, sugrįžo prižiūrėti tėvo. 

Barviškis priminė, jog praėję metai jam buvo netekčių metai, mat ne vieną artimą teko palaidoti. Net žmona praėjusią vasarą paliko šį pasaulį. Dabar iš jo brolių ir seserų dar gyvas yra Paulius, kuris gyvena Rusnėje. Turi jis ir penkis anūkus. „Viena sesuo karo metu išvyko į Angliją ir dingo“, - prisimena pašnekovas.

Dukra, kurią jubiliatas mamuku vadina, neslėpė – jos tėvas visada žino, ko nori.  Mėgsta jis skaniai pavalgyti. Daržovių sriuba, ploni kaip popierius, paskrudinti blynai – skaniausias maistas. Nemėgsta tik saldumynų.

J. Mikalauskas – bendraujantis žmogus. Tuo įsitikinome, kada atskubėjo pasveikinti ir gražiais žodžiais apie jį atsiliepė Žemaitkiemyje medicinos punkte medicinos slaugytoja dirbanti Ona Birutė Dambrauskienė. Ši senolį pažįsta jau 48 metus. „Labai darbštus ir draugiškas žmogus. Nuo 1965 metų jį pažįstu. Tuomet atėjo Jonas dirbti į Lapynų fermą. Jo šeima buvo pavyzdinė. Kovo 8-ąją jis visada ateidavo su glėbiu tulpių ir pasakydavo: „Moterys, išsidalinkit, tai jums“. Kaip būdavo linksma! Prieš kiekvieną Kovo 8-ąją jau žinodavome, jog sulauksime Jono“, - priminė lapyniškė Erika Genčienė. Ji drauge su Albina Griciene įteikė gražiausių gėlių ir sveikinimų puokštę nuo Lapynų kaimo bendruomenės.

Gražus tas Jono gyvenimas. Nors išgyveno daug skausmo, tačiau jau užauginti vaikai, sulaukta gražaus jubiliejaus. Dabar kiekviena diena, pripildyta paprastų darbų, džiugina senolį. Malonu jam žiūrėti pro langą, džiaugtis nuskintu gėlės žiedu vazoje, sėdėti prie stalo ir žinoti, kad viską užsidirbo savo rankomis, kad kasdienis darbas, kasdienė duona ir abipusis sutarimas yra svarbiausi dalykai gyvenime.