Kintiškė Vaida Nausėdaitė sulaukė aukščiausių šalies vadovų dėmesio

Kaip per keletą metų jai pavyko užkariauti miestelėnų širdis, Vaida mielai papasakojo „Šilokarčemos“ skaitytojams.

- Papasakok apie save, savo šeimą.

- Gimiau ir iki šiol gyvenu Kiškių kaime, Kintų seniūnijoje. Baigiau Kintų vidurinę mokyklą, po to ir Klaipėdos universitete Socialinių mokslų fakultetą, kur įgijau ekonomikos bakalaurą. Šeimoje augome 4 vaikai. Turiu jaunesnius sesę Agnę, kuri šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje, brolį Nerijų, kuris gyvena ir dirba Klaipėdoje. Kartu gyvena mamos pusseserė Lina. Mama Rima ir tėtis Donatas. Pati auginu dukrytę Austėją, kuriai kovo mėnesį suėjo 8-eri metai.

- Esi visuomeniška?

- Esu Kintų pagrindinės mokyklos darbo grupės „Ugdymas karjerai“ narė, asociacijos „Kintų jaunimo klubas“ pirmininkė, Šilutės rajono savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narė, Kintų pagrindinės mokyklos tarybos narė, Kintų pagrindinės mokyklos tėvų tarybos pirmininkė, Kiškių kaimo seniūnaitė. Nors visuomeninių veiklų atrodo labai daug, tačiau visos jos tarpusavyje siejasi. Todėl laiko skirti joms užtenka. Juolab, kad kai kurios grupės siejasi su tiesioginiu darbu.  Priklausydama šioms grupėms galiu ne tik dalyvauti šių grupių veiklose, bet ir pritraukti skaitytojus, vienyti bendruomenes, populiarinti biblioteką.

- Kodėl tu imiesi visuomeninių darbų, ką jie tau duoda kaip žmogui? Ką tau reiškia savanorystė?

- Visuomeniniai darbai man – gyvenimo iššūkiai ir išbandymai, pamokos. Kiekvienas visuomeninis darbas duoda patirties. Man svarbu išbandyt kažką naujo, išmokti naujų dalykų, tobulint ir ugdyt save kaip asmenybę, o jei tuo pačiu galiu padėti, būti naudinga, tai juk dviguba nauda, tiesa? Į visuomeninę veiklą įsitraukia ir mano tėvai, dukra. Jie noriai dalyvauja bendruomenės renginiuose ne tik kaip dalyviai, bet ir organizatoriai.

- Daug laiko skiri darbui su jaunimu. Kodėl?

- Pati esu jauna, o darbas bibliotekoje suteikė galimybes daugiau sužinoti kaip bendrauti su šiuolaikiniu jaunimu, kas jiems įdomu. Viskas susiklostė savaime, pamažu pelniau vietinio jaunimo pasitikėjimą. Todėl darbas su jais ir tapo pagrindine mano kryptimi. Man įdomu su jais dalintis savo patirtimi, kuruoti jų idėjas, padėti jiems įgyvendinti jų sumanymus.

- Papasakok apie kelią į biblioteką: ar vaikystėje daug skaitei? Kodėl pasirinkai darbą tarp knygų?

- Vaikystėje labai mėgau skaityti. Nors bibliotekoje nesilankiau kasdien, bet namuose nuolat turėdavau ką skaityti. Šį darbą pasirinkau ne iš karto. Kadangi sekėsi tikslieji mokslai, bet dar nežinojau, kokiu keliu noriu žengti gyvenime, baigiau ekonomikos studijas, tačiau atsiradus galimybei išbandyt save priešingoje srityje, ilgai nedvejojau ir nutariau išbandyt laimę bibliotekoje. Dabar labai džiaugiuosi, kad buvau priimta į profesionalų, darnų, vieningą ir be galo draugišką kolektyvą. Būtent naujųjų kolegų palaikymas ir pagalba padėjo greit priprasti prie naujo darbo ir naujoke jaučiausi labai trumpai.

- Kokią prisimeni biblioteką vaikystėje ir kokia ji yra šiandien?

- Vaikystėje biblioteka man asocijavosi su namais. Knygų namais. Ir dabar vis dar matau ją tokią. Kai kuriems vaikams biblioteka jau tampa tarsi antrieji namai, o kai skaitytojai užeina pasikeisti knygų ar po renginio neskuba namo, aš džiaugiuosi. Tad pas mus jauku, gera, įdomu. Tiek man, tiek mano kolegei, bendramintei bei ilgametei bibliotekininkei Nijolei, labai svarbu, kad kiekvienas nebijotų užeiti į biblioteką, atrastų sau įdomią knygą ir taptų mūsų draugu. Biblioteka tapo daugiafunkce - joje gausu naujovių, ji tapo modernesnė, siūlanti daugiau įvairių paslaugų. Tačiau pagrindinis tikslas išlieka tas pats – atrasti meilę knygai.

- Kaip tau pavyko pelnyti skaitytojų meilę, pagarbą?

- Dabar eina treti metai, kai dirbu bibliotekoje. Manau, kad meilę ir pagarbą gali nusipelnyti tada, kai pats tai duodi kitiems. Jei viską darai nuoširdžiai, nesavanaudiškai ir pirmiausia galvodamas apie kitus – tai nelieka nepastebėta ir neįvertinta.

- Dabar vaikai nebenori skaityti. Tu turi dukrą, jai svarbi knyga? Ar sunku ją priversti skaityti?

- Tikriausiai man labai pasisekė arba aš sugebėjau įskiepyti dukrai meilę knygai. Nuo kūdikystės ji buvo apsupta įvairiausiomis knygelėmis, priešmokyklinėje grupėje pati prašė išmokyti ją skaityti, o dabar, 1-oje klasėje jau labai gerai skaito. Dažnai abi skiriame laiko knygų skaitymui, nes prieš miegą taip pat mėgstu paskaityt knygą.

- Ko išmokė darbas bibliotekoje?

- Sunku net įvardinti, nes atrodo, kad išmokau labai daug. Visų bibliotekinių profesinių dalykų, bendravimo su skirtingo amžiaus žmonėmis, organizacinių darbų, iškalbos meno, net laiko planavimo.

- Visai neseniai buvai ta, kurios nuotrauka puikavosi ant „Šeimininkės“ žurnalo viršelio.

- „Šeimininkės“ žurnale straipsnis apie mane buvo dėl to, kad 2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Bibliotekų metais. 2015 m. gavau apdovanojimą kaip geriausia pamario krašto bibliotekininkė. Manau, tai buvo pagrindinės priežastys. Kodėl spausdino nuotrauką ant viršelio tiksliai net nežinau, gal labai patikau. (Juokiasi). „Šeimininkės“ žurnalistė Violeta iš Kauno paskambino po naujųjų metų, sutarėme dėl interviu telefonu. Po poros savaičių atvyko fotografas ir po darbo valandų bibliotekoje vyko foto sesija žurnalo viršeliui. Pati labai džiaugiuosi gautu rezultatu – tiek nuotraukomis, tiek straipsniu. Džiaugiuosi ir galimybe atstovauti biblioteką ir bibliotekininko profesiją žurnale, kurio tiražas platinamas visoje Lietuvoje.

- Visuomenėje dar gajus mitas, kad bibliotekoje tik išduodamos knygos. Kaip yra jūsų bibliotekoje?

- Šis mitas pamažu jau griūva. Mes organizuojame edukacijas, kūrybinius užsiėmimus, vyksta susitikimai su rašytojais, tautodailininkais, mokome naudotis kompiuteriu, organizuojame paskaitas, mokymus įvairiomis temomis, organizuojame kitus renginius tiek vaikams, tiek suaugusiems. O kur dar meno darbų, literatūros parodos. Biblioteka – kultūros ir švietimo židinys.

- Kaip manai, kada nors elektroninė knyga pakeis popierinę?

- Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad to niekada nebus. Kol bus kuriančių ir leidžiančių popierines knygas, tol bus jų skaitytojų. Nors jaunoji karta vis dažniau renkasi elektronines versijas, tačiau tie, kas išbando popierinių knygų skaitymą, vis dėlto supranta, kad popierinė knyga – gyvesnė, mielesnė.

- Kokias knygas pati mėgsti skaityti? Niekada negalvojai ją parašyti pati?

- Niekada neplanavau rašyti knygos, bet pati mėgstu psichologines, apie savęs pažinimą, bendravimą, o laisvalaikiu atsipalaiduoti labai padeda meilės romanai.

- Ar nesvajoji išvykti gyventi kur nors į kitą šalį? Kodėl?

- Kartą buvau užsienyje padirbėti, tačiau likti gyventi niekada nenorėjau. Man savas kraštas, Lietuva, visada bus artimesnis ir kol galiu siekti savo svajonių čia, niekur kitur neplanuoju išvykti.

- Ar įsivaizduoji, kad galėtum gyventi kažkur kitur, o ne Kintų krašte?

- Kol turiu minčių, kaip galiu prisidėti prie šio krašto gražinimo, čia gyvenančių žmonių kultūrinio lygio kėlimo, tol neįsivaizduoju savęs kitur. Bet išvykti į kitus miestus ar šalis kuriam laikui nebūtų blogai, jei grįžus galėčiau įnešti naujų vėjų, naujų idėjų ir pritaikyti jas Kintų krašte.

- Ar turi kokį savo gyvenimo credo? Koks jis?

- Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Manau tai ir atspindi, kaip aš pelniau kitų pasitikėjimą ir pagarbą.

- Kaip manai, kas yra svarbiausia gyvenime? Kodėl?

- Manau, kad tai, kas nutinka gyvenime ir kaip tu tai priimi, priklauso nuo tavo požiūrio. Jei atrandi kažką gero, vadinas nėra taip jau blogai. Juk tai, kas mūsų nenužudo – tik padaro stipresniais. Tai ir yra svarbiausia – priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, bet visada ieškoti to, kas suteikia laimę.

- Ką veiki laisvalaikiu?

- Laisvalaikiu be knygų skaitymo mėgstu šokti. Nuo 7-erių metų šoku. Šokau kolektyve „Deima“, vidurinėje mokykloje, Kintų jaunimo šokių kolektyve, baigusi universitetą perėjau į suaugusiųjų šokių kolektyvą „Kintai“. 2013 m. pirmąkart dalyvavau Dainų šventėje. Įdomi patirtis. Iširus suaugusiųjų šokių kolektyvui „Kintai“ labai trūksta šios veiklos.

- Ko palinkėtum skaitytojams?

- Skaitytojams linkiu kuo daugiau šypsotis, mylėti save ir atrasti laiko laisvalaikiui – knygų skaitymui. Pasitikėkite knygomis - knygos tyli, kai reikia ir kalba bei atveria visą pasaulį, suteikia naujų žinių.