Pagėgiškė sulaukė jau 102-ojo pavasario

2016-05-09, Stasys BIELSKIS
Ona Urniežienė sutinka jau 102-ąjį pavasarį.
Ona Urniežienė sutinka jau 102-ąjį pavasarį.
Ona Urniežienė - seniausia Pagėgių savivaldybės gyventoja. Sausio 6-ąją ji šventė jau 102-ąjį gimtadienį. Dabar gyvena pas jauniausią dukrą Danutę, yra viskuo aprūpinta.

O. Urniežienė nėra vietinė Pagėgių krašto gyventoja. Likimas taip lėmė, kad ji gimė ir užaugo netoli Ariogalos, o gyvenimo pusiaukelėje atsikėlė gyventi netoli Pagėgių. „Mano tėveliai susituokė Raseinių bažnyčioje, o aš, kai gimiau, buvau Onutė Balčaitytė, - sakė jau daugiau nei šimto metų sulaukusi moteris.

Kalbantis su šia senole kartu buvo ir jos jauniausia dukra Aksavera Mikšienė. Ji papasakojo, kad mama užaugo šeimoje, kurioje buvo trys broliai ir viena mergaitė – Ona, jauniausia, todėl ilgiausiai ir išgyveno - broliai jau mirę.

Būsimasis Onos vyras Pranas gyveno netoliese, ir jo, ir Onos tėvai buvo nedideli ūkininkai – turėjo po keletą hektarų žemės. Taip jiedu ir susipažino, bedirbdami netoliese, laukuose. Paskui nueidavo į kaimo šokių vakarėlius, jis ją palydėdavo į namus.

Po kelerių draugystės metų susituokė, gimė trys vaikai – berniukas ir trys mergaitės. Deja, 1941-aisiais Onos vyras buvo pašauktas į armiją ir jam teko su ginklu rankoje praleisti visą Antrąjį pasaulinį karą.

Karo metais aviacijos bomba pataikė tiesiai ant jų namo. Šeima liko be pastogės. Ona su vaikais ir aklu tėvu, kuriam per karą sužeidė akį, atsikraustė į Klaipėdos kraštą, į Barzūnų kaimą, netoli Vilkyškių, kur buvo tuščių sodybų. Po karo vyras ją susirado. Ten buvo dideli tvartai, kuriuose laikydavo kolūkio arklius. Onos tėtis ir mama prižiūrėjo, šėrė tuos arklius.

„Tada buvau dar maža, prisimenu, kaip rytais ateidavo vyrai, pasiskirstydavo arklius ir išvažiuodavo dirbti, - pasakojo A. Mikšienė. – Vakare arklius vėl suvesdavo į mūsų kiemą, į tuos tvartus. Tai tokį darbą dirbo mano tėvai. Aišku, jie turėjo ir savo karvę, kitokių gyvulių, sodindavo bulvių. Barzūnuose gyvenome iki 1960 metų, paskui persikėlėme į Vičių kaimą. Ten, Nemuno valstybinio žirgyno teritorijoje, gyvenome buvusio dvaro kumetyne. Paties dvaro ant Gėgės kranto bebuvę likę tik pamatai. Vičiuose gimė dar penki vaikai. Dabar iš aštuonių vaikų gyvos belikusios tik penkios seserys. Šiais metais dvi seserys žuvo, o brolis mirė“.

Ona su vyru, kaip ir jos tėvai, Vičių ir Kucių kaimų lankose ganė žirgyno arklius bei galvijus.

Dar A. Mikšienė pasakojo, kaip mama sovietiniais laikais ne kartą buvo gavusi daugiavaikės motinos apdovanojimų – visokių medalių. „Prisimenu, mes, būdami maži, žaisdavome su tais medaliais, - pasakojo A. Mikšienė. Anais laikais būdavo, kad tokius daugiavaikių šeimų vaikus išmėtydavo po visokius internatus, o mano tėvai jų niekam neatidavė, augino namuose. Vienintelis dalykas, kai man teko gyventi ne namuose, kai lankiau mokyklą Pagėgiuose. Iki ten reikėdavo eiti apie penkis kilometrus, todėl savaitę tekdavo praleisti bendrabutyje, namo pareidavau tik penktadienį vakare. Nes žiemą užpustydavo kelius, nelabai kas juos valydavo, o pavasarį apsemdavo potvyniai. O bendrabutis buvo tame pastate, kur dabar yra Pagėgių policijos komisariatas. Ten gyvenome vaikai ir iš Kucių, ir iš Pelenių bei kitų kaimų. O kai kelias į namus būdavo apsemtas, tėtis laukdavo su valtimi. Kartais jis, apsiavęs ilgais guminiais batais, kokį kilometrą mus  pernešdavo per tuos vandenis“.

A. Mikšienė pasakojo, kad tame name, kumetyne, buvo virtuvė, du kambariai, o antrame aukšte, mansardoje, dar vienas. Buvo geri rūsiai, įrengti vokiečių laikais. Vyresni vaikai jau buvo palikę tėvų namus, sukūrę savo šeimas. Tad tokiuose namuose puikiai tilpo septynių asmenų šeima.

Paklausta, kokia buvo mama - Ona, A. Mikšienė sakė: „Viską mama mokėjo dirbti. Ir mezgė, ir siuvo, siuvinėjo labai gražiai. Iš jos ir mano seserys išmoko siuvinėti. Pyragus mamytė įvairius kepdavo. Dar šiandien prisimenu Kūčių vakaro kvapą, kai ji kepdavo pyragus ir duoną. Visos dukros išmokome pyragus kepti. Kai mama duoną kepdavo, priversdavo mus sviestą mušti. O paskui ištraukdavo iš krosnies karštą duoną, supjaustydavo, užtepdavo sviesto – neįsivaizduojate, kaip būdavo skanu“.

Ona ir jos vyras Pranas labai gražiai giedodavo – buvo kaimo giedoriai. Nė vienos laidotuvės neapsiėjo be jų. Jiems neteko nė trupučio mokytis muzikos, bet abu buvo labai muzikalūs.

Kalbėdama apie tėvų bendravimą A. Mikšienė buvo atvira: „Tėtis gal ir mėgdavo išgerti, bet šiais laikais žiūrint – toli gražu iki tokio mėgėjo. Jeigu penktadienį pareidavo truputį išgėręs, mes sakydavome, kad tėtis jau beveik alkoholikas. Šeimoje visko būdavo, bet jis mūsų mamos neskriausdavo“.

Pranas už žmoną buvo jaunesnis dvejais metais. Šį rudenį jam būtų sukakę šimtas metų. Bet prieš 30 metų mirė.

Pastaruoju metu Ona senatvės dienas leido Šilgaliuose, pas dukrą Genovaitę Januškienę. Jai dabar 76-eri metai, buvo per sunku prižiūrėti mamą. Šių metų pavasarį Ona atvyko pas jauniausią dukrą - Danutę Savickienę, gyvenančią Pagėgiuose.


Foto galerija

Aksavera Mikšienė tikriausiai iš mamos paveldėjo muzikalumą – ji jau daug metų vadovauja Pagėgių kultūros centro folkloro ansambliui „Kamana“.Ona Urniežienė sutinka jau 102-ąjį pavasarį.

Straipsnio komentarai

FFFFFFFFF2016-05-09
ILGIAUSIU METU SENOLIAI IR ŠVIESIOS SENATVĖS SU TOKIAIS DEBILU ISTATIMAIS Komentaras patinka Komentaras nepatinka
.. to as2016-05-09
turi turėti omenyje kad yra sugalvota ir egzistuoja visokios kvantinės fizikos ir reliatyvumo teorijos, kurios yra reikalingos ne vien tik tam kad visiems atrodytų kaip nereikalingi išsigalvojimai iš ano pasaulio. Tarp kitko būna tokie reiškiniai kaip siamo dvyniai. Nežinosi su ta daktarų grupuotę gali ir priforminti kaip vieną jeigu kokie nesąžiningi. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
as2016-05-09
"Po kelerių draugystės metų susituokė, gimė trys vaikai – berniukas ir trys mergaitės" :):) Komentaras patinka Komentaras nepatinka
..2016-05-09
neteisingai antraštė užrašyta. nemoka žurnalistai elementarios aritmetikos. sulaukė ne 102, bet 103 pavasario. aišku jeigu čia yra bent vienas žodis teisybės. Komentaras patinka Komentaras nepatinka